Sveiki rašytojai, Jūsų visų tekstai yra pilni atvirumo, drąsos, nuoširdumo, smalsumo. Jūs puikiai atlikote užduotį. Kiekvienas parašytas tekstas ir dar paviešintas daro asmeninį pokytį. „Kai pasakoji tiesą, tavo istorija keičiasi. Kai tavo istorija keičiasi ir tavo gyvenimas transformuojasi“ (Matousek M.). Kviečiu ir toliau leistis į savąsias transformacijas. 

Visi tekstai yra autentiškai, tačiau kai kurie paliečia giliau, artimiau, prasmingiau, nes esame kiekvienas skirtingas. O kurie tekstai Tau, skaitytojau, labiausiai prakalbėjo?
​

1) dalintis asociacijomis, kurias sukelia tekstas, ar emocijomis, įspūdžiais, kuris lieka, ar tiesiog su kokia spalva tekstas jums susijęs;  

​2) kas įtraukė skaitant, kurie momentai (galima pacituoti). O toliau kiekvienam rašytojui keli sakiniai.
​

Šiandien ryte ji suprato, kad gyvenimas tarsi dėžė pilna „staigmenų“ (Dežavu), „gėlių“ (ViDa). Šių tekstų autoriams pavyko perteikti pozityvią nuotaiką į gyvenimą ir skaitytoją kviesti žvelgti į dabartį su lengvumu.  

Dežavu tekste aiški ryžtingos, pozityvios atmosferos kūrimo linija. Įdomu, kaip skambėtų tekstas priešingos nuotaikos.
​

Tekstuose radau dėžių su autentiškomis gyvenimo istorijomis. Šios dėžės iš pradžių būna pilnos „svajonių, kurios laukia išsipildymo“ (Baltas lietus), mažyčių bibliotekos kartotekų primenančių stalčiukų (Jūratė J.), ne tik žaislų iš vaikystės, bet ji pilna įvairių įspūdžių (Pelėda), obelų žiedų (Zoja). Balto lietaus gyvenimo istorija nešanti viltį, kurianti tvirtumo ir žinojimo atmosferą, kovos pojūtį ir skaitytoją tarsi kviečianti tai daryti kartu. Jūratės J. „Gyvenimo esė“ alsuoja turtinga kalba, vaizdžiais prisiminimais, tačiau smalsumą kelia, tai, kad autorė rašo, kad liko neatidarytų stalčiukų dėžėje ir „galiu save apgauti iliuzijų skraiste“ ir abejoja ar verta gilintis. Įdomu, kaip atrodytų tekstai, be iliuzijų skraistės ir kas kelia abejones, kokios baimės statos sienas? Zojos tekstas kvepia pavasariu, žydinčiu sodu, o obelų žiedai sukuria vilties, atgaivos pilną atmosferą. Taip pat nuskamba drąsa ir pasiryžimas “ labai norėtų vėl aplankyti visus atminties sodus”. Tolimesniuose tekstuose įdomu, po kokius sodus autorė kvies pasivaikščioti ir skaitytoją. Pelėdos „Gyvenimas tarsi..“ pilnas įvairiausių dėžučių ir teksto nuotaika yra kuriama per kontrastus „suimu nedidelę, bet sunkią šviesią dėžę“. Jų tekste yra daug. Įdomu, kad dabarties dėžė yra „ keistai keista, be ateities“. Autorė toliau atskleidžia šios dėžės turinį plačiausiai palyginus su kitomis. Skatinu ir kitas aprašytas dėžes plačiau atverti 

​Tekstai kvepiantys autorių baimėmis ir nerimu pasitaiko dažnai, ypač jų pirmuosiuose rašiniuose. Ernestą noriu padrąsinti atidaryti savo dėžę ir ištraukti tą paslaptingai šviečiantį audeklą. Kviečiu pratęsti pradėtą rašyti tekstą. Pradžia savo stiliumi, intriga puiki ir žadinanti smalsumą. Labai norisi tęsinio. 

Dėžė pilna dabarties ieškojimų ir atradimų: dėžė „pilna įvairiausių rašymo priemonių – kokią ištrauksi, tokia diena ir bus“ (Dalia S.), vaizdajuosčių – senų ar tik ką gimusių filmų įrašų (K.), mūsų poelgių ir jų rezultatų (Metafora), vėjų, kurie net neturi įvardijamų krypčių (A.K.), pasirinkimų (Tylos sesė), angelų ašarų (Ruda lapė). Dalios S. tekstas įtraukia savo lengvumu ir aktualumu „galvą skauda ne nuo darbų, bet nuo nepadarytų darbų“ arba „aplinkui tiek daug tobulų žmogų“. Skatina skaitytoją ne tik sekti autoriaus mintis, bet ir nejučia pradėti galvoti apie save ir kartu su autoriumi kelti sau klausimus. K. tekstas labai platus, erdvus, jaučiasi įvairios perspektyvos. Tekste juntamas erdvumas, veržlumas ir ryžtingumas „rašyti naują epizodą“ tampa išskirtinumu. Metaforos tekste galima justi tempo pokytį: pradeda skubėjimu „spaudžia pedalą“ ir tada sulėtėjama „laikas sustoja“, žvilgsnis nukreipiamas į save. Per įvykius ir veikėjo elgesį išreiškiama nuotaika, emocija. A. K. tekste vėjai sukelia tikrą emocijų chaosą, vidinę sumaištį („ji nori išberti tą dėžę“, „jie sustabdo ją“, „vėjai ją stumdo“ ir pan. ), tačiau galiausiai skaitytojui autorius suteikia kryptį ir viltį. Tylos sesers tekste aiškiai atskleidžiamas personažo vidinis konfliktas, kas kelia įdomumą. Tekstą gyviną dialogas. Liko neaišku tarp ko vyksta dialogas (gal tai priešingos personažo asmenybės dalys, ar pokalbis vyksta su svarbiu žmogumi?). Skatinu tęsti pradėtą istoriją ir smalsiai tyrinėti, kur vieni ir kiti pasirinkimai autorių ir jo personažą nuves. Rudos lapės tekstas išsiskyrė pasakojimo sodrumu ir vaizdingumu. Tekstas labiau prozos stiliaus nei dienoraščio. Pasakojimas įdomus, detalės sukuria skaitytojui vaizdą ir net nupiešia atstumą ir erdvę tarp Jo ir Tavęs. Jei redaguoti tekstą, dėmesį gal verta kreipti į pagrindinių minčių išryškinimą ir gal būt kai kurių detalių mažinimą. Įdomu, kur toliau nuvestų tęsinys.
​

Šį kartą man labiausiai įstrigo du tekstai, kurių dėžės buvo pilnos „rietuvėmis, krūvomis ir padrikai prikrautų knygų“ (Žalia plunksna“), kitas – „... ko gi ji pilna?“ Atsargiai ištraukiu Savo“ (Šiaurė).  

Žalia plunksna papasakojo visą istoriją: galima įžvelgti įžangą, lūžio tašką, kada personažas keičiasi ir kokį konfliktą išsprendžia. Temos aktualumas, universalumas – santykiai ir jų unikalus perteikimas „knygos turbūt žmonės“, įtraukia į visą istoriją ir priverčia susimąstyti.

Šiaurės tekstas pasirodė pats emocingiausias ir labiausiai terapinis. Tekstas optimistiškas, gyvas, įtaigus, emocingas, bet tuo pačiu ir apie rimtus dalykus ir alsuojantis tikru moters gyvenimu. Atrodė lyg Bridžita Džouns pasakotų apie savo jausmų dėžes  Ir tuo pačiu tai kažkuo priminė animacinį filmą „Išvirkščias pasaulis“ (2015) ir kaip laimės dėžė kovoja su išlikimu. Drąsiai rašykite ir rašytojo akimis tyrinėkite save, aplinką ir tai, kas yra už ribų! Nuoširdžiai, Inga