Naujos knygos
„Vytautas Kasiulis – Metaforų meistras“
Vytautas Kasiulis – Lietuvos tapytojas, nuo 1937 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1941 m. baigęs Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, jame dėstė. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946–1948 m. gyveno Freiburge, dėstė Dailės ir amatų mokykloje, o nuo 1948 m. gyveno Paryžiuje. Aliejumi, guašu, pastele, tempera nutapė figūrinių kompozicijų, portretų, lyrinių peizažų, natiurmortų. Ankstyvieji kūriniai – dažniausiai buitinio žanro paveikslai – realistiniai, psichologiški, su humoro elementais, tamsoko kolorito. Vėlesni – modernistiniai, jiems būdinga lyrizmas, dekoratyvumas, šviesių sodrių spalvų koloritas, improvizacija.
Kompozicijose dažnai vaizdavo muzikantus, cirko artistus, šventuosius (Šv. Kazimierą, Šv. Petrą), jų figūros abstrahuotos, žaismingos, supintos su arabeskiškomis linijomis, kuria karnavalo efektą. Knygą išleido Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Sudarytoja ir tekstų autorė- Laima Bialopetravičienė.
„Slaptoji Kauno žydų geto policijos istorija“ (parengė Samuelis Schalkowskis )
Tai unikalus Lietuvos istorijos dokumentas, kurį jidiš kalba rašė Kauno žydų geto policininkai 1942–1943 metais. Daug laiko šie užrašai išgulėjo dėžėje, užkastoje Vilijampolėje, buvusio geto teritorijoje. 1964-aisiais jie atsitiktinai atrasti buldozeriui lyginant būsimą statybų aikštelę ir perimti KGB. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, geto policininkų rašytos istorijos mikrofilmas buvo persiųstas JAV Holokausto muziejui ir Žydų diasporos muziejui Izraelyje.
Viešumoje „Slaptoji Kauno žydų geto policijos istorija" pasirodė tik 2014-aisiais: ji buvo išversta į anglų kalbą ir išleista JAV. Knyga iš karto sulaukė didelio visuomenės dėmesio ir ekspertų pripažinimo.
Kauno geto policininkai ryžosi papasakoti savąją Holokausto istoriją, pasidalyti su būsimomis kartomis dramatiškomis patirtimis, paaiškinti savo apsisprendimų ir poelgių motyvus. Atsidūrę tarp savo tautiečių ir nacių, niekinami tiek vienų, tiek kitų, geto policininkai baisiomis sąlygomis mėgino rinktis tarp labai menkų jiems likusių galimybių.
Jų pasakojimai – sukrečiantys žmonių, patekusių į totalitarizmo mėsmalę, liudijimai. Ši nepaprasta knyga mums leidžia pažvelgti į kraupiai sudėtingą situaciją, kurioje Kauno geto vadovai ir policininkai, patys būdami geto kaliniai, stengėsi tarpininkauti tarp nacių ir paskutinės vilties nepraradusių žydų, tapdami siaubingo mirties žaidimo dalyviais.
Užsisakykite
Užsisakykite
José Saramago „Pasaka apie neatrastą salą“
... Apie pusiaudienį, pučiant palankiam vėjui, Neatrastoji sala pagaliau išplaukė į jūrą ieškoti pati savęs. ... dar mano senelis sakydavo, kas plaukia į jūrą, pirma tesusitvarko žemėje... Portugalų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas José Saramago (1922–2010) „Pasakoje apie neatrastą salą" vaizduoja laikus, kai pasaulyje nelieka nieko, kas nepažinta. Tik vienas žmogus tuo netiki ir leidžiasi ieškoti dar neatrastos salos.
Poetiškas, filosofinių įžvalgų, ironijos ir žaismingos erotikos kupinas pasakojimas primena mums svajonės grožį ir galią. Neatrasta sala esame mes patys, ir patys esame šios salos ieškantis laivas, sako Saramago.
Užsisakykite
Užsisakykite
Narine Abagaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“
„Iš dangaus nukrito trys obuoliai: vienas obuolys tam, kas matė, kitas – tam, kas papasakojo, o trečias – tam, kas klausėsi.“ Taip baigiasi tipiška armėnų pasaka. Ir nuo tokio pavadinimo iš, atrodo, kasdieniškų darbų, namų apyvokos rakandų ir žmogiškų aistrų rašytoja Narine Abgaryan pradeda kurti magišką pasaulį. Kelių kartų likimus jame sujungia meilė ir skausmas, kerštas ir atleidimas, draugystė ir nesantaika. Nepaprasta istorija rutuliojasi atokiame Armėnijos kalnų kaimelyje. Senovinis telegrafo laidas ir pavojingas kalnų takas, kuriuo net ožkos sunkiai praeina, yra vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu. Karas, kalnai ir laikas kadaise pilną šurmulio kaimą pavertė Dievo ir žmonių pamiršta vieta.
Iš dalies keistuoliai, iš dalies atsiskyrėliai, jo gyventojai turi bendrą bruožą: jie tiki magija. Ir štai vienas tikras stebuklas pakeičia viską – 58 metų Anatolija laukiasi vaikelio. Ši žinia sunykusiam kaimui suteikia naujos gyvybės ir vilties. Rusiškai kurianti armėnų kilmės rašytoja Narine Abagaryan už romaną „Iš dangau nukrito trys obuoliai“ 2016 metai pelnė prestižiškiausią Rusijis literatūros apdovanojimą „Jasnaja Poliona“, knyga išversta į 13 kalbų.
Užsisakykite
„Keistuolių teatras“
Ši istorija – daugeliui žinoma, ji viena ar kita forma rado kelią į Lietuvos teatro kronikas ir metraščius. O po šios istorijos – daugybė kitų, susiliejančių į vieną ilga ir tebesitęsianti pasakojimą, kartais neberadusių kelio į kronikas ar metraščius, kartais atsitiktinai ar neatsitiktinai paliktų žingsniuoti Lietuvos teatro istorijos šalikelėje; po šios istorijos – dar trisdešimt dveji metai buvimo namais. Keistuolių teatras tapo namais ne tik žmonėms, jį pradėjusiems skurdžioje, Nepriklausomybėje tik pradėjusiems alsuoti Lietuvos buityje ir iki šiol kuriantiems jį savo rankomis. Namais sostinės teatrų arealo periferijoje- sovietinės industrinės statybos dangoraižyje, kur atkakliai šakinis įleidęs jis išsaugo visapusiškas laisvas.
Keistuolių teatras tapo namais daugybei kuriančių ir stebinčių sielų, mokančių atrasti bei perskaityti bendrą keistuoliškumo kodą, nepasiduodantį įprastai kalbai. Ištisoms kartoms kelionė į Spaudos rūmus- nesvarbu, kartą metuose ar kiekvieną rytą,- reiškia sugrįžimą namo: vieniems – į vaikystę ar jos prisiminimą, kitiems – į saugią vietą, kurioje nebaisu savo keistumo, savo nežinojimo, ar visada pakeliui su tuo, kas įprasta ir normalu pagal nerašytas, bet mažumėlę dusinančias taisykles. Dar kitiems – o tiksliau, keturios aktorių ir režisierių kartoms, – tai sugrįžimas į kūrybinius namus, į kas kelerius metus vis pasipildantį, ratą žmonių, siejamų ne vien darbo ir priešpremjerinio adrenalino, bet ir gyvo, kartais iki skausmo stipraus ryšio, idėjų, literatūros, muzikos, meilės scenai, vienų kitiems bei gyvenimui su visomis jo keistenybėmis.
Šis leidinys – minčių, vaizdų, vardų ir datų mozaika, mėginanti papasakoti istoriją apie tai, kas paverčia teatrą namais. Ne visada suprastais, ne visada ir norinčiais būti savaime suprantamais, bet visuomet laukiančiais tų, kuriuos galėtų suprasti bei pasišnekėti ta ypatinga bendra kalba, vis praslystančia pro įprastos kalbos eilutes. O galbūt tarp šio leidinio eilučių pavyks išvysti šmėstelint keistuoliškumą – tą neapčiuopiamą, gal net truputį magišką reiškinį, kaskart gebantį sugrąžinti ten, kur taip lengva įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose.
Donaldas Kajokas „Skudurėlių šventė“
Šis romanas - apie neišvengiamą mirties slėpinį, apie nykstamybę, būdingą, pasak R. M. Rilke's, ir mums, nykstamiausiems, apie vilties ir tikėjimo vos pastebimus brangakmenius, apie kuklų stogelį virš to, ką užgyveno rašantysis, apie jo intelektualinės-dvasinės slinkties kryptį, apie neregimas, sykiais kraupias, sykiais šypsningas, tačiau neabejotinai egzistuojančias ir visus mus veikiančias jėgas, – taip, romanas ir apie tai, ir apie visai ką kita. Rašant šį kūrinį rašytojui labiau rūpėjo ne socialinė terpė, o žmogaus vidus, jo šventumas ir monstriškumas, kurių, pakilus dar aukščiau, irgi tarsi nebelieka...
„Skudurėlių šventė" – romanas apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio... „Skudurėlių šventė" yra paskutinė trilogijos (kitos dvi dalys – „Kazašas" ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys") dalis. Tai tarsi statinio stogas ar kupolas.
Pasak knygos autoriaus, po romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" pasirodymo ne vienas skaitytojas ar bičiulis vis pasiteiraudavo – ar nebus tęsinio? Tad štai, tas tęsinys, tas „koplytėlės kupolas" ėmė ir atsirado. Statytas ilgai, kur kas ilgiau nei du pirmieji statiniai, jau kone atsisveikinus su poezija, į tą romaną sudedant ne tik gyvenimo patirtį, bet ir neparašytų eilėraščių temas, energiją bei vibracijas.
Donaldas Kajokas – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline premija. D. Kajoko kūryba, išversta į bemaž dvi dešimtis pasaulio kalbų, įvertinta daugeliu svarbių Lietuvos literatūrinių premijų. Pirmiausia D. Kajokas žinomas kaip poetas. Tačiau ne ką menkesnio susidomėjimo sulaukė ir jo eseistikos darbai bei romanai. Autorius savo kūriniuose kalba apie pasaulio vienovę, akimirkos trapų grožį, žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, remiamasi ne tik savo įspūdžiais, bet ir plačiu filosofinės minties kontekstu.
Užsisakykite
Norbertas Černiauskas „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“
1940 m. birželį Lietuvos žmonės planavo derlių, atostogas, išleistuves ir projektavo savo ateitį. Vasaros savaitgaliai buvo numatyti gegužinėms, ekskursijoms, įvairiausių organizacijų suvažiavimams, sportui, poilsiui ir, žinoma, žemės ūkio darbams. Vyriausybė taip pat nesnaudė – patvirtino didžiausią metinį biudžetą ir palaimino šalies elektrifikacijos bei susisiekimo gerinimo planus. Bažnyčia su nerimu laukė didžiausios planuojamos reformos – civilinės santuokos įteisinimo.
Visa Lietuva jaukinosi išsvajotąjį Vilnių ir Vilniją. Darbais, idėjomis ir gandais kunkuliuojanti šalis jau buvo kiek apsipratusi su aplinkui Europoje vykstančiu karu. Nepaisant to, prie radijo imtuvų, dienraščių puslapių ar pieninių vyrai pasipypkiuodami aptarinėjo vokiečių žygį Paryžiaus link.
Kaip pasisuks karo švytuoklė? Ar rekordiškai speiguotą žiemą iškentusioje Lietuvoje sužydės sodai? Kokia bus vasara?
Ši dokumentinė knyga – 1940-ųjų birželio dviejų savaičių kaleidoskopas, įsukantis į to meto Lietuvos ir jos žmonių realijas.
Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas. Mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918-1940 metais" (2016) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės" (2018) bendraautorius. Londono knygų mugei ir atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui paminėti skirtos istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918-2018" (2018) vienas iš sudarytojų ir autorių. 2019 m. išleido knygą vaikams „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje".
Irma Laužikaitė „Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą“
Gyvenimas labai gražus – ir su tuo, kas buvo gera, ir su tuo, kas buvo bloga. Aš buvau laiminga scenoje. Galiu atvirai pasakyti: visų pirma buvau dainininkė, tik paskui – moteris. Ir dėl nieko nesigailiu. – Nelly Paltinienė. „Neskubėk rašyti, tada ir aš neskubėsiu mirti“, – išgirdau iš Nelly Paltinienės 2020-ųjų vasario pabaigoje paskambinusi pasveikinti su gimtadieniu. Mums dar buvo likę neaptartų temų, nors skaipu kalbėjomės jau metus. Pasiryžusi patikėti savo gyvenimo istoriją knygai, viena ryškiausių lietuviškos estrados žvaigždžių kalbėjo lyg per išpažintį. Prisimindama, ką tiek metų nutylėjo, ir juokėsi, ir braukė ašaras.
Pasakojo apie mažytės Nelly kovą dėl išlikimo karo mėsmalėje. Apie tai, kaip pati dar vaikas tapo mama. Apie beribę aistrą scenai ir jai atiduotus šešiasdešimt ketverius metus. Apie tai, kodėl per koncertą persirengdavo penkis ar šešis kartus. Apie vyrą, kurį nutarė padaryti laimingą. Apie skausmingą sprendimą išvykti gyventi į Vokietiją. Apie bisą po biso, glėbius gėlių ir gandus, ko gero, nenutilsiančius, kol gyvi jos gerbėjai.
„Gal galima truputį ir pafantazuoti, kad būtų įdomiau? O kaip filmuose?“ – juokėsi Nelly. Tačiau nieko pridėti nereikėjo – likimas negailėjo jai nei skaudžių išbandymų, nei svaigių šuolių. 2020-ųjų vasario 29-ąją Nelly Paltinienė iškeliavo anapus, o man liko pažadas sudėti atvirus pasakojimus į knygą, kad ji dar sykį galėtų pakviesti gerbėjus į pasimatymą.
Užsisakykite
Pascal Engman „Žiurkių karalius“
Netrukus man bus trisdešimt. Gražiausi metai tuojau liks praeityje, o aš dar niekada nebuvau suartėjęs su moterimi – neturėjau nei nuolatinių santykių, nei vienos nakties nuotykių. Jos manęs nenori. Ir velniškai aiškiai tai parodo. Savo bute šiaurės Stokholme randama nužudyta jauna moteris. Įtarimai krinta savaitgaliui iš kalėjimo paleistam buvusiam jos partneriui ir vaiko tėvui. Atrodo, kad inspektorės Vanesos Frank laukia paprasta byla. Vis dėlto apklaususi pagrindinį įtariamąjį pareigūnė jaučia, jog kaltas ne jis. Tačiau kas dar galėtų taip nekęsti aukos, kad suduotų daugiau nei dvidešimt smūgių peiliu?
Tyrimas veda per aukščiausius visuomenės sluoksnius ir jos užribius, nuo seksualinių nusikaltimų iki naujų žmogžudysčių, nuo eilinių nusikaltėlių iki organizuoto moterų nekentėjų tinklo.
Kodėl jie taip niekina moteris ir nori jas nubausti?
Buvęs žurnalistas Pascalis Engmanas – vienas ryškiausių jaunosios kartos švedų trilerių rašytojų, sparčiai populiarėjantis visame pasaulyje. Serijos apie Vanesą Frank romanai, tarp jų – ir „Žiurkių karalius“, išversti į 17 kalbų.
Užsisakykite
Sally Hepworth „Kaimynai“
Ar iš tikrųjų pažįstame savo kaimynus? Gyvenimas Žaviojo kiemo gatvelėje atitinka pavadinimą. Kaimynai čia pažįsta vieni kitus, jų atžalos ramiai žaidžia gatvėje. Tad šeimyniško rojaus paveiksle visiškai nedera ką tik atsikrausčiusi Izabelė Heterington. Vieniša, nors aplink gyvena vien šeimos su vaikais. Būstą nuomojasi, o visi kiti čia įsigiję namus. Apie jos darbą irgi niekas nieko nežino. Naujoji gyventoja ypatingą susidomėjimą kelia trims jaunoms mamoms. Tik kad jos ir pačios turi ką nutylėti.
Kodėl Endžė jaučia poreikį kontroliuoti visas savo gyvenimo sritis? Kodėl Franė rūpestingam, švelniam savo vyrui neleidžia artintis prie kūdikio? Kodėl prieš trejus metus Esė nusivežė dukrelę į parką, o grįžo namo be jos?
Izabelė nevengia bičiuliautis su kaimynėmis, ypač – su dviejų mažylių mama Ese. Moterų draugystei stiprėjant, į paviršių ima kilti vis daugiau nutylėtų paslapčių...
„Hepworth sumaniai priverčia skaitytoją ieškant užuominų versti puslapius vieną po kito, ji be paliovos kuria daugiasluoksnius charakterius ir rūpestingai po dalelę atseikėja jų paskatas.“– Booklist
Užsisakykite
André Aciman „Surask mane“
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, pasaulinės šlovės sulaukusio bestselerio „Vadink mane savo vardu“ autorius nusprendžia dar kartą aplankyti daugiaplanius šios knygos personažus ir leidžiasi į kerinčią daugybės meilės atmainų paiešką. Ko gero, jokia kita šiuolaikinio skaitytojo atmintin įsirėžusi pastarojo meto istorija neprabyla apie meilės prigimtį jautriau negu André Acimano romanas „Vadink mane savo vardu“.
Nepaprasto grožio pasakojimas apie septyniolikmečio Elijo ir jo tėvų viloje viešinčio doktoranto Oliverio aistrą buvo perkeltas į kino ekranus ir pelnė prestižinį „Oskarą“.
Romane „Surask mane“ Acimanas pasakoja apie Samuelio, Elijo tėvo, kelionę iš Florencijos į Romą aplankyti talentingu pianistu tapusio sūnaus. Atsitiktinė pažintis traukinyje su jauna gražia mergina sujaukia planus ir visiems laikams pakeičia Samuelio gyvenimą. Netrukus Elijas persikelia į Paryžių ir taip pat išgyvena meilės romaną. O šeimą sukūręs Oliveris, Naujosios Anglijos koledžo profesorius, susivokia svarstantis leistis į sugrįžimo kelionę anapus Atlanto.
Acimanas sugeba meistriškai įžvelgti žmonių jausmus, pastebi intymias detales ir emocinius niuansus, glūdinčius aistros gelmėse. „Surask mane“ sugrąžina į magišką vienos puikiausių šio laikmečio meilės istorijų ratą ir klausia, ar tikrą meilę kada nors ištinka mirtis.
„Elegantiška... Elijas – šios istorijos šerdis, o pagrindinės romano temos – įskaitant tėvystę, muziką, laiko ir likimo prigimtį, praeities ir pažadų naštą – susipina su erotiškumu, nostalgija ir švelnumu. Šis grakštus prozos kūrinys dar sykį pademonstruoja Acimano gebėjimą sulieti juslinius ir protui pavaldžius dalykus ir paliesti skaitytojo širdį.“ – Publishers Weekly
Užsisakykite
Elizabeth Strout „Olivija Kiteridž“
Žemyno pakraštyje įsikūręs Krosbio miestelis Meino valstijoje gali pasirodyti Dievo pamiršta vieta, tačiau rašytoja Elizabeth Strout jame sutalpina visą pasaulį ir visas didžiausias žmonijos dramas – aistrą, nusivylimą, pavydą, viltį ir meilę. Trylika ryškių pasakojimų į vientisą romaną jungia nepamirštamos veikėjos – Olivijos Kiteridž – paveikslas. Kartais griežta, kartais kantri, kartais įžvalgi, o kartais liūdnai nenuovoki Olivija Kiteridž yra į pensiją išėjusi mokytoja. Ji bamba dėl pokyčių mažame Krosbyje ir visame pasaulyje, tačiau ne visuomet pastebi, kaip keičiasi aplinkiniai žmonės – netgi suaugęs sūnus, kurį slegia neracionalus jos prieraišumas, ir vyras Henris, kurio atsidavimas santuokai virto ir palaima, ir prakeiksmu.
Miestelio gyventojams grumiantis su dideliais ir mažais iššūkiais, Olivija vis geriau supranta ir įvertina savo gyvenimą – kartais skausmingai, bet visuomet negailestingai atvirai. Ko jaunimas nesupranta, galvojo ji, gulėdama šalia šito vyro, jausdama jo ranką sau ant peties, ant rankos; ak, ko jaunimas nesupranta. Jie nežino, kad susenę, apsunkę ir susiraukšlėję kūnai turi tokių pat poreikių kaip jauni ir stangrūs; kad meilės nevalia lengvabūdiškai į visas puses švaistyti, lyg ji būtų pyragas ant padėklo.
Elizabeth Strout už „Olivija Kiteridž“ pelnė prestižinę Pulizerio premiją, knygą puikiai įvertino ir skaitytojai, ir literatūros kritikai. Pagal ją sukurtas populiarus HBO serialas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Frances McDormand, gavo aštuonias Emmy statulėles ir beveik tris dešimtis kitų apdovanojimų.
Užsisakykite
Kate Spicer „Dingo šuo“
Kate Spicer – žinoma britų autorė, žurnalistė ir dokumentinių filmų kūrėja. Jos atsiminimų knyga „Dingo šuo“ tapo The Sunday Times bestseleriu, ekranizavimo teises įsigijo Netflix. Volfis padėjo suprasti, kiek daug meilės galiu dovanoti. Šuo išmokė, koks neprilygstamas džiaugsmas mylėti ir būti mylimai be jokių išlygų. Net jei meilės objektas – tik gyvūnas. Jis mane išgelbėjo. Šuo išgelbėjo mane nuo pačios savęs.
Keitei – per keturiasdešimt, ji rašo straipsnius apie gyvenimo būdą į glamūrinius žurnalus, gyvena su jaunesniu vyru, o dažną vakarą baigia vynu ir kokaino takeliu. Nuo neaiškaus diskomforto gali pabėgti tik apsvaigusi. Ir bėga, kol vieną dieną nusprendžia... įsitaisyti šunį. Įsišuninimo procedūra nėra paprasta, bet pagaliau namuose apsigyvena apšepęs lurčeris Volfis ir chaotiškas Keitės gyvenimas įgauna aiškius kontūrus. Tačiau vieną dieną šuo dingsta... Jei meilė šunims yra psichikos liga ar mažų mažiausiai silpnybė, akivaizdu, kad paveikti daugybė žmonių.
Užsisakykite
Užsisakykite