Spalio mėnesio naujų knygų srautas
Roberto Bolaño „2666“
Roberto Bolaño (1953–2003) visame pasaulyje žinomas kaip vienas iškiliausių Lotynų Amerikos kūrėjų. Literatūros kritikai sutariamai pritaria, kad būtent iš Čilės kilęs R. Bolaño po G.G. Marquezo ir magiškojo realizmo bumo sugebėjo grąžinti Lotynų Ameriką prie realistiškesnės prozos. Jo kūryba yra įvertinta daugybe literatūrinių premijų, tarp jų ir „Romulo Gallegoso“, dažnai vadinama Lotynų Amerikos Nobelio literatūros premija.
„2666“ – geriausias rašytojo romanas. Jį sudaro penkios atskiros novelės sujungtos į vieną, o visas jas sieja dvi temos: literatūra ir moterų žudynės Santa Terezos mieste, Meksikoje. Keturis literatūros profesorius, prancūzą Žaną Klodą Peltjė, italą Pjerą Morinį, ispaną Manuelį Espinosą ir britę Lizą Norton sieja susižavėjimas paslaptingojo vokiečių rašytojo Beno fon Arčimboldi kūryba. Jų bendrystė netrukus atveda prie absurdiškos, piligrimystę menančios kelionės į Santa Terezą, kur kažkas buvo matęs mįslingąjį rašytoją. Atvykę į Santa Terezą Peltjė ir Espinosa sužino, kad miestas jau seniai tapo žiaurių nusikaltimų arena. Užmiesčio sąvartynuose metų metus tęsiasi siaubingi dalykai: vis randami nužudytų ir išniekintų moterų, dauguma jų dar labai jaunų, lavonai. Tai pirmasis romano žvilgsnis į juodąją skylę, į kurią sutekės daugybė audringų srovių, apipintų įspūdingų personažų istorijomis. Jose humorą keičia siaubas, teritorija aprėpia du žemynus ir įtraukia į svaiginamą kelionę po XX amžiaus istoriją, po kultūros griuvėsius ir griūnančią civilizaciją, kuriose literatūra vis dar tebegyvena išsigelbėjimo iliuzija.
„2666“ Bolaño išgarsino kaip postmodernios apokalipsės dainių – savo kūryba jis tarsi žada viltį, bet kuo toliau, tuo labiau ji sklaidosi, o grėsmės ir beprotybės nuojauta stiprėja. Tarsi nevyksta nieko baisaus, bet personažai nuolat atsiduria jiems nesuprantamose situacijose, kurios juos tarsi psichologiškai paralyžiuoja, ir tas situacijų nesuvokimas arba jų absurdiškumas kelia baimę ir siaubą.
John Boyne „Berniukas dryžuota pižama“
Devynerių Brunui nepatinka naujasis namas. Čia, priešingai nei Berlyne, kur anksčiau gyveno jų šeima, nesidriekia gatvės, abipus jų nestūkso didžiuliai pastatai, nėra vaisių ir daržovių prekystalių, šeštadienio popietėmis gatvėse nesistumdo minios praeivių. Naujojoje vietoje nėra netgi kitų vaikų, su kuriais Brunas galėtų žaisti. Čia tik vaikštinėja tuntas kareivių ir driekiasi didžiulė vielinė tvora. Kitapus jos gyvena daugybė keistų žmonių dryžuotomis pižamomis, tarp jų ir naujasis Bruno draugas Šmuelis.
„Berniukas dryžuota pižama“ – tai istorija apie Antrojo pasaulinio karo metu veikusią koncentracijos stovyklą, kurios gyvenimas vaizduojamas nekalto vaiko akimis. Susidūrus dviem skirtingiems pasauliams kyla daug nesusipratimų. Devynmetis nesupranta, kodėl tiems žmonėms negalima ištrūkti iš už tvoros. Jis stebisi, kodėl Šmuelis visus kareivius vadina blogais, juk Bruno tėtis – labai geras. Nepaisant to, tarp berniukų užsimezgusi draugystė abiem jiems teikia džiaugsmo ir vilties.
Johnas Boyne'as (g. 1971) – airių autorius, parašęs keliolika knygų. Garsiausias jo kūrinys – „Berniukas dryžuota pižama“, išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų, pelnęs daugybę apdovanojimų, be kita ko, paskelbtas tarptautiniu 2008 metų bestseleriu. Pagal knygą pastatytas to paties pavadinimo filmas. Pristatome naują pataisytą šio romano leidimą.
Helen Hoang „Meilės aritmetika“
Stela Lein kuria algoritmus, leidžiančius nuspėti klientų poreikius, ir uždirba daugiau, nei sugeba išleisti. Tačiau jos patirtis meilės reikaluose kur kas menkesnė nei statistinės trisdešimtmetės.
Negana to, Stela turi Aspergerį, pasimatymai ją varo į neviltį, o prancūziški bučiniai sukelia jausmą, tarsi kažkas liežuviu bandytų išvalyti jai dantis. Neatlaikiusi mamos spaudimo kuo greičiau susirasti vyrą, Stela prieina prie logiškos išvados: mylėtis reikia mokytis – daug mokytis – su profesionalu.
Palydovas Maiklas Fanas, į Korėjos dramų žvaigždę panašus vietnamiečių ir švedų kilmės gražuolis, neįstengia atmesti Stelos pasiūlymo ir sutinka padėti jai sužymėti varneles prie visų pamokų plano punktų – nuo įžanginių glamonių iki toli gražu ne misionieriaus padėties.
Netrukus jų dalykinė partnerystė įgyja keistą prasmę.
Helen Hoang – drovus, mažai kalbantis žmogus. 2016 metais jai nustatytas autizmo spektro sutrikimas, atitinkantis ankstesnį Aspergerio sindromą. Tai įkvėpė parašyti „Meilės aritmetiką“. „Kol ieškojau diagnozės ir galiausiai ją gavau (būdama trisdešimt ketverių), popieriaus lape gimė autizmą turinti mano herojė Stela. Dar niekada aprašyti personažą nebuvo taip lengva. Labai artimai ją pažinojau. Ji kilo iš mano širdies“, – prisipažįsta rašytoja.
Bianca Bellová „Ežeras“
Kažkur pasaulio pakraštyje, prie grėsmingai senkančio ir užteršto ežero įsikūręs žvejų kaimelis. Vyrai čia geria degtinę, moterys jiems nuolankiai tarnauja, o vaikai kasosi įkyriai niežtinčias egzemas, kol galiausiai visus pasiima ežero Dvasia.
Kaip čia atsidūrė Namis? Ar gali būti, kad jo gyvenimas baigėsi vos tik prasidėjęs? Jis neturi nieko, tik nutukusią babą tvirtomis rankomis, girtuoklį senelį, pirmąją meilę, kurią atims rusų kareiviai, ir abejotiną ateitį. Paaugęs jis vis dar apie save nieko nežino, todėl leidžiasi į kelionę išsiaiškinti, kur dingo jo motina. Vaikinas nenutuokia, kad turės perplaukti ežerą, apeiti jį ratu ir pasinerti į gelmes tam, kad atskleistų didžiausią paslaptį.
„Ežeras“ – tai natūralistinis ir siurrealus pasakojimas, alsuojantis pasaulio pabaigos atmosfera. Nors kūrinyje nėra nurodoma tiksli vieta ir laikas, galima atpažinti aliuzijas į konkretų įvykį – senkančios Aralo jūros katastrofą. Šitaip sujungiant neapibrėžtumą ir tikroviškumą, tradicinę savęs pažinimo kelionę su postapokaliptine nuotaika kūrinys dovanoja skaitytojui autentiškos patirties.
Bianca Bellová (g. 1970) – čekų rašytoja, gimusi Prahoje, turinti šaknų Bulgarijoje. „Ežeras“ autorei pelnė tarptautinį pripažinimą. Tais pačiais metais romanas įvertintas ne tik čekų literatūros apdovanojimu „Magnesia Litera“, bet ir Europos Sąjungos premija. Šiandien knyga išversta į daugiau nei 15 kalbų.
J.M. Coetzee „Peterburgo meistras“
Romano veiksmas vyksta vėlyvą 1869 metų rudenį. Į Sankt Peterburgą iš Drezdeno išsiaiškinti posūnio Pavelo mirties aplinkybių slapčiomis atvyksta Fiodoras Dostojevskis. Slegiamas sielvarto ir kaltės, jis seka pėdsakais, kurie nuveda rašytoją prie Sergejaus Nečiajevo. Negi Pavelas buvo Nečiajevo pasekėjas? Ar jis mylėjo savo patėvį, ar niekino? Dostojevskis persikelia į posūnio kambarį, guli jo lovoje, vilki jo drabužiais. Aiškindamasis mirties aplinkybes, rašytojas atsiskleidžia kaip beribių prieštaravimų figūra.
Realios istorinės asmenybės, Dostojevskio romanų veikėjai ir J. M. Coetzee's sukurti personažai susitinka tikrovėje neegzistavusiomis aplinkybėmis ir leidžia autoriui tarsi pratęsti dialogą su skaitytoju Dostojevskio kūrinių temomis. Nors romane neišeinama už vaizduojamojo laiko ribų, tiek autorius, tiek skaitytojai žino, kad rusų rašytojo įžvalgas patvirtino kruvinų Rusijos ir kitų pasaulio revoliucijų patirtis, todėl jo idėjos suvokiamos iš kito laiko perspektyvos. J. M. Coetzee gilinasi į tėvų ir vaikų konfliktą kaip visų revoliucijų pamatą, kelia kūrybos ištakų ir galios klausimą, vyro ir moters ryšius atskleidžia gėrio ir blogio kovos žmogaus sieloje aspektu, vaizduoja beviltišką žmogaus bandymą sulaukti iš Dievo atsakymo į prasmės klausimus. Kodėl vaikai tokie kritiški savo tėvams, netiki jų meile, taip karštai gina nuo tėvų savo laisvę, bet visiškai paklūsta manipuliatorių valiai ir patiki nežmoniškomis jų idėjomis? Kūrėjas turi galią formuoti jaunos sielos tikėjimą gėriu, bet lygiai taip pat jis gali tą tikėjimą sugriauti.
John Maxwell Coetzee (g. 1940), Pietų Afrikos Respublikos rašytojas, nuo 2002 m. gyvenantis Australijoje, yra vienas žinomiausių šiuolaikinių romanistų, Nobelio literatūros premijos laureatas, du kartus pelnęs „Man Booker“ premiją. Romanas „Peterburgo Meistras“ (1994 m.) apdovanotas „Irish Times International Fiction Prize“.
John Fosse „Vaizdai iš vaikystės“
Tai pirmoji garsaus, pasaulinį pripažinimą pelniusio norvegų rašytojo ir dramaturgo John Olav Fosse knyga lietuvių kalba.
Knygą sudaro trumpieji prozos tekstai „Vaizdai iš vaikystės“, „Sesutė“, apsakymas „Taip viskas prasidėjo“ ir apysaka „Rytas ir vakaras“.
Autobiografiniuose kūriniuose „Vaizdai iš vaikystės“ ir „Sesutė“ žodiniu minimalizmu, vengiant faktų ir bravūros, kuriamos tapybiškos scenos, kuriose autorius į vieną supina skausmingas ir juokingas vaikystės patirtis. Skaitytojas pasineria į Strandebarmo, kuriame rašytojas užaugo, kraštovaizdį su jo fjordais ir kalnais, avimis ir ūkiais, maldos namais ir jaunimo klubais. Vaikystės tyrumą persmelkia pirmas suvokimas, kad egzistuoja mirtis.
Apysaka „Rytas ir vakaras“ – sukrečiantis pasakojimas apie gyvenimo grožį ir skausmą, prasmę ir tuštumą, laikinumą ir anapusybę.
Jon Olav Fosse (g. 1959 m. Haugesunde) – norvegų rašytojas, dramaturgas ir vertėjas. Itin produktyvus ir universalus autorius, parašęs per 50 kūrinių – romanų, poezijos, vaikų literatūros, eseistikos ir dramų. Fosse gausiai apdovanotas už savo kūrybą, ne sykį tituluotas kaip vienas iš ryškiausių šiuolaikinės dramaturgijos kūrėjų. Fosse literatūra gali būti apibūdinama kaip postmodernus minimalizmas. Pastaruoju metu įvardijamas kaip kandidatas Nobelio literatūros premijai gauti.
„Keliautojai laiku“ – tai ES remiamas vertimų projektas, kuris vienija šiuolaikinių Europos rašytojų kūrinius, atveriančius netikėtą istorijos perspektyvą. Serijoje – aštuonios knygos, kurias skaitydami galėsite pakeliauti laiku – nuo tolimiausios praeities iki šių dienų.
Joe Heap „Regėjimo taisyklės“
Geriausias debiutinis Romantic Novel Awards 2019 m. romanas.
Sakykime, žmogus gimė aklas, – mintyse šnibžda sau Nova prisimindama Džono Loko „Esė apie žmogiškąjį supratimą“. – Sakykime, jis išmoksta apčiuopos būdu atpažinti du objektus – rutulį ir kūgį. O dabar, sakykime, po daug metų – dėl mokslo laimėjimų arba įvykus stebuklui – žmogus išgijo nuo aklumo. Ar jis galės vien tik regėdamas atskirti, kur rutulys, o kur kūgis?
Nova gali daug ką. Ji kalba penkiomis kalbomis. Visose situacijose įžvelgia gerąją pusę. Yra linksma ir draugiška. Dirbdama vertėja policijoje iš žmogaus balso tono gali nuspėti, kai jis meluoja.
Tik vieno dalyko Nova negali. Ji negali regėti, nes gimė akla.
Tačiau brolis įtikina ryžtis operacijai, po jos pradėjusi matyti, Nova atsibunda naujame pasaulyje, kurio nebepajėgia suvokti. Iki tol, kol sutinka Keitę.
Tarp dviejų jaunų moterų užsimezga ypatingas ryšys. Tačiau Keitės praeitis grėsmingai panardina jas į kitokią tamsą. Ar Nova ir Keitė sugebės išmokti matyti pasaulį kitaip?
Joe Heapas gimė 1986 m. Bradforde, ten ir užaugo. Jo tėvai buvo mokytojai. 2004 m. jis laimėjo premiją „Foyle Young Poets Award“, publikuota nemažai jo poezijos kūrinių. Bakalauro laipsnį gavo Sterlingo universitete, studijavo Glazgo universitete ir ten apgynė kūrybinio rašymo magistro diplomą. Gyvena Londone su itin kantria drauge, kur kas mažiau kantriu kūdikiu ir daug iškentėjusia kate.
Inger-Maria Mahlke „Salynas“
Dangus toks žydras, beveik baltas, kai Rosa sugrįžta į salą, į smarkiai nugyventą kadaise įtakingų Bernadočių namą. Rosa ieško. Ko – ji ir pati dar nelabai žino. Kurį laiką atrodo, kad gali tai rasti senajame name La Lagūnoje. O gal ten, kur durininko postas tebepriklauso Rosos seneliui Chulijui. Jam jau devyniasdešimt su trupučiu, jis savo kailiu patyrė pilietinio karo baisumus, buvo priverstas bėgti iš salos, vėl grįžo ir šiandien saugo paskutines duris į salos praeitį. Taip prasideda vis senesnius laikus atgaivinanti epizodų virtinė – ji aprėpia visą šimtmetį, kuriame gausu lūžių ir permainų, didelių lūkesčių ir mažų pergalių. Taip pažįstame žemės lopinėlį, kur viskas atsikovota iš gamtos, tą pusę, kurią išvysta retas turistas.
„Salynas“ nukelia į Europos žemyno pakraštį – amžinojo pavasario salą Tenerifę, kur susipina kolonijinė ir XX a. Europos diktatūrų istorijos. Centre atsiduria trys skirtingoms socialinėms klasėms priklausančios šeimos, kelios jų kartos ir į pačius toliausius užmaršties klodus išstumtos Ispanijos praeities žaizdos. Įspūdingu kūrinį paverčia ryškios detalės – nekurortinius salos kampelius, dailininkų siurrealistų iškylas, Ispanijos konkistadorų, Britanijos ar Vokietijos užmojus, net miglą ir šviesą skaitytojas patirs tarsi leisdamasis lėktuvu: iš tolo galima tik spėti esant kontūrus, bet kuo labiau artėji, tuo aiškiau supranti, ką visą laiką matei.
Inger – Maria Mahlke (g. 1977) – pripažinta šiuolaikinė Vokietijos autorė, gimusi Hamburge, augusi Liubeke, o vasaras leidusi Tenerifėje. Debiutavo 2010 m. ir nuo to laiko apdovanota reikšmingomis literatūros premijomis. Svarbiausias įvertinimas – Vokietijos knygos premija už kūrinį „Salynas“: 2018 m. po penkerių metų pertraukos šia premija vėl buvo apdovanota moteris.
Frans de Waal „Paskutinis mamos apkabinimas“
Gyvūnų emocijas perprasti sunku, todėl mokslininkai ilgą laiką ir į jų išraiškas žiūrėjo skeptiškai. Buvo įprasta teigti, esą gyvūnai turi tik instinktus. Olandų etologas ir zoologas Fransas de Waalas (gim. 1948), keturis dešimtmečius tyrinėjęs gyvūnų elgesį, atskleidžia, kad visoms primatų rūšims būdingos panašios emocijos, – ir žmogus čia niekuo ne išskirtinis.
Knyga pradedama nuo matriarchės šimpanzės vardu Mama istorijos. Jaudinančiame epizode aprašoma, kaip pas sergančią Mamą atsisveikinti ateina 40 metų ją pažinojęs mokslininkas. Senutė šimpanzė staiga atsisėda, nusišypso, jį apkabina ir su begaliniu švelnumu ima glostyti jam galvą.
De Waalas gyvūnus stebi su meile, bet jų nesužmogina. Lygindamas žmonių ir kitų primatų elgesį, pateikia akis atveriančių įžvalgų – tai mes į juos panašūs, o ne jie į mus.
Ar žuvys serga depresija? Ar gyvūnai turi emocinį intelektą? Kada primatai juokiasi ir šypsosi? Knyga – beje, iliustruota autoriaus nuotraukomis ir piešiniais – pateiks netikėčiausių atsakymų. Už gebėjimą puikiu stiliumi perteikti mokslo faktus autorius 2020 m. gavo prestižinį PEN / E. O. Wilsono apdovanojimą.
Andy Warhol „Andy Warholo filosofija (nuo A iki B ir atgal)“
Andy Warholas (1928–1987) – legendinis JAV menininkas, poparto meno judėjimo kūrėjas, režisierius, prodiuseris, pradėjęs epochą, kurioje gyvename iki šiol. Jo kūriniai išreiškia ryšius tarp meninės raiškos, reklamos (karjeros pradžioje jis buvo puikus reklamos kūrėjas, iliustratorius) ir įžymybių pasaulio prabangos. Kūryboje jis pasitelkė daugelį išraiškos priemonių – nuo tapybos iki fotografijos, kino, skulptūros. Jis buvo tas, kuris pradėjo naudoti kasdien vartojamų prekių pakuočių įvaizdžius savo kūriniuose ir praplėtė meno kūrinio ir paties meno suvokimą. Jo studijoje, „Fabrike“, būrėsi įdomiausi tų laikų menininkai ir gimė naujos idėjos bei nauji meno kūriniai. Šis žmogus pradėjo epochą, kur reklama ir viešieji ryšiai, idėjos pateikimo būdas ir pristatymo strategija, komunikacija yra viena iš kultūrinių dominančių, o menininko persona ir legenda gali būti dar svarbiau už patį meną, nes menininkas pirmiausia yra savo paties meno kūrinys.
Šioje knygoje taupiu stiliumi, su sau būdingu šaltuku ir su jo asmeniniu prekės ženklu virtusio abejingumo prieskoniu menininkas pasakoja apie savo vaikystę, apie gyvenimą Niujorke, miesto grietinėlę, apie kitus to laiko menininkus, Ameriką apskritai, kaip vystėsi jo karjera, kaip jis jautėsi, su kokiomis problemomis susidurdavo, kaip prasiveržė ir įgijo sėkmės karjeroje 7-ame dešimtmetyje, apie visai (ne)paprastus dalykus: apie maistą, grožį, darbą, pinigus ir sėkmę. Apie meno (ne)reikalingumą. Knyga pilna paradoksalių aforizmų, pvz.: „Aš visada galvoju, kad žmonės nemiršta. Jie tiesiog išeina į universalines parduotuves.“
Amy Dempsey „Siurrealizmas“
AMY DEMPSEY – meno istorikė, išsilavinimą įgijusi Niujorko Hunterio koledže, o daktaro laipsnį apsigynusi Londono Courtauldo meno institute. Karališkosios meno draugijos narė, bendradarbiavusi su įvairiais Londono muziejais, įskaitant Tate'o galeriją. Ji taip pat yra knygų „Stiliai, judėjimai ir kryptys: enciklopedinis moderniojo meno vadovas“ (liet. 2004), „Destination Art“ (2006) ir „Modernusis menas“ (liet. 2019) iš „Meno pagrindų“ serijos autorė.
Siurrealizmą, kaip literatūros ir meno judėjimą, įkūrė prancūzų poetas André Bretonas, 1924 m. paskelbęs „Siurrealizmo manifestą“. Į pasąmonę pasinėrę menininkai parodė, kaip keistai, bet puikiai dera tai, kas atrodė nesuderinama. Iki Bretono mirties 1966 metais siurrealizmas jau buvo išplitęs visame pasaulyje ir tapęs vienu ryškiausių XX amžiaus meno judėjimų. Apžvelgdama siurrealistinio meno palikimą autorė supažindina su svarbiausiais judėjimo dalyviais ir dalyvėmis, jų darbais, nurodo, kur jų ieškoti. Pabaigoje rasite vertingą svarbiausių sąvokų žodynėlį, įvykių chronologiją ir tolimesnių skaitinių sąrašą.
Jessica Joelle Alexander ir Iben Dissing Sandahl „Vaikų auklėjimas pagal danus“
Danija, maža šalis Šiaurės Europoje, garsėjanti Hanso Kristiano Anderseno pasaka „Undinėlė“, EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) nuo 1973 – iųjų beveik kasmet išrenkama šalimi, kurios gyventojai – laimingiausi pasaulyje. Nuo 1973 – iųjų!
Jie laimingiausiais išrenkami daugiau nei 40 metų iš eilės! Pagalvojus, tai – stulbinantis
pasiekimas. Danija kasmet pirmauja net ir neseniai Jungtinių Tautų pradėtoje sudaryti „Pasaulio laimės ataskaitoje“. Kokia jų nuoseklios sėkmės paslaptis?
Po daug metų trukusių tyrimų manome, kad pagaliau atradome paslaptį, kodėl danai tokie laimingi. Atsakymas gana paprastas – tai jų auklėjimas.
Danų vaikų auklėjimo filosofija ir vaikų auginimo būdas pasiekia gana efektyvių rezultatų: atsparūs, emociškai tvirti, laimingi vaikai tampa atspariais, emociškai tvirtais, laimingais suaugusiaisiais, kurie atkartoja šį efektyvų auklėjimo būdą augindami savo vaikus. Palikimas pasikartoja ir taip gauname visuomenę, kuri daugiau nei keturiasdešimt metų iš eilės pirmauja laimės indeksuose.
Astrid Lindgren „Pasakos“
Yra pasakų, kurios lydi visą gyvenimą. Tokios ir Astridos Lindgren pasakos, mums jau pažįstamos iš anksčiau išleistų jos pasakų rinkinių „Nykštukas Nilsas Karlsonas“ ir „Papieviai“, kurie dabar leidžiami viena knyga. Joje perskaitysite apie nykštuką Nilsą, kuris gyveno mažame kambarėlyje po grindimis, ir apie poną Lelijinį, kuris atskrisdavo iš Sutemų šalies, ir apie Peterį ir Petrą, du mažyčius, mažyčius vaikiukus, didumo sulig lėle, kurie gyveno Vazos parke urvelyje po egle, o naktimis, kai žmonės sumigdavo, – šokdavo ant ledo... Ir apie Matiją su Ana iš Papievių, broliuką ir sesutę, kurie liko vienut vienutėliai pasaulyje, ir apie bebaimį junkerį Nilsą iš Ekos, pasiryžusį išgelbėti karaliui gyvybę, ir dar apie daug daug įdomių, drąsių, juokingų, kartais liūdnų vaikų.
Kurdama pasakas, Astrida Lindgren tarsi norėjo pasakyti, kad įprastoje kasdienėje aplinkoje, kurią nuolat matome, yra dar ir kitas pasaulis – šviesus, spindintis, paslaptingas.
Peter Wohleben „Ar girdi, kaip medžiai kalba?“
Ar medžiai naktį miega? Kaip jie kalbasi vieni su kitais? Kur tuštinasi šernai? Kaip veikia miško internetas?
Jei apie medžius ir kitus miško gyventojus nori sužinoti keisčiausių dalykų – eime kartu! Drauge leiskimės į nepaprastą ekspediciją po mišką ir stebėkime, kas ten vyksta. Atskleiskime gamtos paslaptis, atraskime gudrybes, kurių miško gyventojai imasi norėdami išlikti.
Miškininkas Peteris Wohllebenas šioje kelionėje pateiks daug įdomybių. Jau daugiau kaip 20 metų šeimas ir vaikų grupes jis lydi iškylose po mišką. O iškylautojams rūpi įvairiausi dalykai. Šioje knygoje rasi atsakymus į įdomiausius klausimus. Tai pirmoji P. Wohllebeno knyga vaikams.
Knygų „Paslaptingas medžių gyvenimas“ ir „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ autoriaus knyga.
Visiems mažiems smalsuoliams, vyresniems nei 6-erių.
Viktorija Aprimaitė ir Viktorija Urbonaitė „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms: 100 istorijų apie išskirtines Lietuvos moteris“
Pasaulis yra kupinas šviesos, gerumo ir stebuklų. „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ – tai 100 pasakojimų apie realias lietuves moteris, dideliais, o kartais mažais ir nematomais darbais keitusias šalies istoriją ar savo aplinką.
Šios knygos puslapiuose atrasite įkvepiančių istorijų apie karžygę, čempionę, medžių globėją, karinio laivo kapitonę leitenantę, motociklininkę ir tyliąją kovotoją, smalsiąją ieškotoją, cirko pradininkę, moterį, apkeliavusią pasaulį, genų dėlionės kūrėją, į giliausius pasaulio urvus besileidžiančią speologę, pilotę, scenos karalienę, vadeliotoją, slaptąją agentę ir daugelio kitų ne tokių žinomų profesijų atstoves, gyvenančias visai šalia mūsų. Visų jų gyvenimai liudija, kad gražiausi, brangiausi dalykai nutinka, kai nesirenki lengviausio kelio, kai išdrįsti sekti paskui savo svajonę ir tiki, kad net klaidos gali būti pamokomis.
Nepaprastas istorijas užrašė Viktorija Aprimaitė ir Viktorija Urbonaitė, iliustravo 19 lietuvių iliustruotojų.