Populiarios japonų rašytojos Yoko Ogawa knyga „Begalinė lygtis“ kupina optimizmo, poetiškumo, šviesos ir... skaičių. Ši istorija pasakoja apie tai, ką reiškia gyventi tik dabartyje ir apie neįtikėtinai įdomias matematines lygtis, kurios gali sukurti šeimą. Jis - matematikos genijus. Nepaprastai talentingas Profesorius prieš septyniolika metų patyręs galvos traumą. Vyras neteko trumpalaikės atminties. Matematikas puikiai prisimena kiekvieną lygtį bei teoremą, tačiau visiškai pamiršta, ką veikė prieš aštuoniasdešimt minučių. Lygiai tiek laiko galvoje išlieka jo atsiminimai. Profesorius svarbiausius dalykus užsirašo ant lapelio, kurį prisisega prie švarko. Taip bent šiek tiek palengvina savo gyvenimą. Na ir kas, kad aplipęs rašteliais bei piešinukais jis atrodo keistai. Ji yra Namų Tvarkytoja, kurią darbo agentūroje pasamdė Profesoriaus brolio žmona. Namų Tvarkytoja – vieniša moteris auginanti dešimties metų sūnų ir žūtbūt besistengianti neprarasti darbo. Kiekvieną dieną šie du žmonės susipažįsta iš naujo. Namų Šeimininkę truputį erzina tai, kad Profesoriui visiškai nerūpi aplinka – jis absoliučiai paniręs į skaičius. Vien tik sprendžia uždavinius ir kuria lygtis. Tačiau net ir kalbėdami apie kasdieninę matematiką, pvz., batų dydį ar gimimo datos reikšmę, jie po truputį kuria ryšį. Netrukus Namų Tvarkytoja, jos sūnus ir Profesorius savotiškai susidraugauja atrasdami santykius palaikančią formulę. Pasirenkite knygoje sutikti daug skaičių: pirminių, natūraliųjų, racionaliųjų ir kitokių. Jei Profesorius nežino ką pasakyti, į pagalbą pasitelkia skaičių magiją. Draugystė, beisbolas ir matematika – temos, kurios apjungia šią šiltą istoriją. „Begalinė lygtis“ yra jautrus, už širdies griebiantis, kasdienių detalių pilnas, gražia kalba parašytas pasakojimas, kuris nepaliks abejingų. Autorė sugebėjo sukurti elegantišką tekstą ir išvengti to dirbtinio saldumo, kuris neretai pasitaiko knygose apie žmonių negalias.

Danų autoriaus Mads Peder Nordbo kriminalinis romanas „Ledynų alsavimas“ išpildo visus lūkesčius, paprastai keliamus skandinaviškam detektyvui. Skaitytoją pasitinka tamsi ir nerimą kelianti atmosfera, šiurpios žmogžudystės bei brutalumas, paliečiamos socialinės ir politinės problemos. Jaunas žurnalistas Metju Keivas sunkiai atsigauna po asmeninės tragedijos. Automobilio avarijoje netekęs mylimosios ir dar negimusio kūdikio, jis palieka Daniją ir išvyksta gyventi į atšiaurią Grenlandiją, kur vaikystėje praleido pirmuosius savo gyvenimo metus. Saloje jis įsidarbina vietiniame laikraštyje ir ramiai leidžia savo niūrias dienas. Netikėtai Grenlandijos gyventojai susijaudina. Netoli sostinės Nūkos aptikti seni mumifikuoti vikingo palaikai. Išskirtinis įvykis gali sudrebinti tarptautinę istorikų bendruomenę. Laikraščio redakcija Metjų Kleivą išsiunčia sukurti reportažo apie šį sensacingą atradimą. Deja, į vietą atskridę ekspertai bei žurnalistas randa itin kraupų vaizdą. Vikingo mumija dingusi, o aplink mėtosi žiauriai išdraikyti naktį ją saugojusio policininko palaikai. Supratęs, kad policija kažką slepia, Metju pradeda savarankišką tyrimą ir netrukus atranda, kad 1970-tais metais identiškai buvo nužudyti keli vyrai. Visi jie kaltinti šiurpiais nusikaltimais, dažniausiai smurtu ir prievarta prieš savo dukras. Sekdamas abiejų bylų pėdsakais, jaunasis žurnalistas supranta, kad pasitikėti gali tik jauna inuite Tuparnak, kuri neseniai išėjo iš kalėjimo, kur atliko bausmę už tėvo nužudymą. Tiesa kainuos brangiai! „Ledynų alsavimas“ – kriminalinis romanas, kuriame šiurpūs nusikaltimai suderinti su nepakartojamais Grenlandijos grožio aprašymais. Skaitytojai ne tik seks žmogžudysčių pėdsakais, bet ir susipažins su šalies kultūra, istorija, bei socialinėmis problemomis. Seksualinė prievarta prieš vaikus, kraupios žmogžudystės, ritualinės bendruomenės bei korupcija – temos, paliestos šiame romane.

Lara Prescott sukūrė tikrais įvykiais paremtą istoriją „Mūsų čia nebuvo“. Romanas pasakoja apie Šaltojo karo laikus, meilę, pasiaukojimą, saugumo tarnybų veiklą ir knygų kontrabandą. To meto vyriausybės buvo įsitikinusios, kad knygos gali atstoti ginklus. Romano ašis – garsus rusų autorius Borisas Pasternakas ir jo romanas „Daktaras Živaga“.1956-tais metais Borisas baigė rašyti knygą apie tragišką savo meilės istoriją su Olga Ivinskaja. Jurijus ir Lara yra autoriaus ir jo mylimosios prototipai. Be jausmų dramos „Dakataras Živaga“ palietė ir asmeninės laisvės klausimus, kalbėjo apie Spalio revoliuciją ir šios temos nulėmė tai, kad Sovietų Sąjungos valdžia romaną uždraudė. Autoriui pavyko perduoti rankraštį Italijos korespondentui ir pirmą kartą knyga pasirodė būtent Italijoje. Romanas sukėlė sensaciją ir tapo pasauliniu bestseleriu. Istorijai patekus į Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės Žvalgybos Agentūros (CŽA) rankas, amerikiečiai suprato, kad „Daktaras Živaga“ paprastiems Rusijos žmonėms gali atskleisti sovietinės sistemos suvaržymus ir persekiojimų mastą. Milžinišką įtaką turintis kūrinys buvo išverstas į rusų kalbą ir šnipų pagalba slapta sugrąžintas į gimtąją šalį. Laros Prescott knygoje „Mūsų čia nebuvo“ knygnešių misiją atliko dvi CŽĄ šnipės. Daug patirties turinti Salė ir naujokė Irina drąsiai ėmėsi užduoties įveikti geležinę uždangą ir „Daktaro Živagos“ nešamą žinią paskleisti tarp Sovietų Sąjungos žmonių. Knygų galia gali būti neįtikėtina! „Mūsų čia nebuvo“ – detali knyga atskleidžianti daugybę autentiškų istorinių įvykių. Tekste stipriai jaučiamas tikėjimas literatūros ir kūrybos įtaka bei galia. Borisas Pasternakas buvo ilgai persekiojamas valdžios. Taip pat sovietai jį privertė atsisakyti Nobelio premijos. „Daktaras Živaga“ Rusijoje pirmą kartą oficialiai buvo išleistas tik 1988-tais metais.

Philippe Claudelio romano pavadinimas - „Šuns archipelagas“ – tą ir reiškia: tamsi, rūsti ir teisinga istorija vyksta išgalvotoje saloje, kuri galėtų būti Viduržemio jūroje, kažkur šalia Sicilijos. Tai rūsti ir uolinga žemė, kurios peizaže dominuoja Brau ugnikalnis. Ir žmonės, romano „Šuns archipelagas“ herojai, panašūs į aplinką – sudėtingus sprendimus greitai priimantis meras, kunigas, visą savo laiką skiriantis bitėms (į bažnyčią saloje niekas nebevaikšto), aštuoniasdešimtmetis, niūrus mokytojas, gydytojas, naujas, iš žemyno atsiųstas mokytojas, kuris salos gyventojams yra lyg žmogus iš kitos planetos, ir kiti keistuoliai. Philippe Claudelis siužetą užsuka tragišku įvykiu – vieną rytą salos paplūdimyje atrandami trijų jaunų juodaodžių vyrų lavonai. Kaip elgtis? Perspėti kontinentinę valdžią? Rizikinga, nes istorija pakenks archipelago reputacijai ir sukels grėsmę investiciniam projektui, poilsio komplekso statybai, galinčiam tapti labai svarbiu salos ekonomikos elementu. Meras priima sprendimą – tylėti. Ir tylėti – kolektyviai. Archipelago gyventojų elitas su sprendimu sutinka ir savanoriškai (išskyrus mokytoją) įsijungia į tylos sąmokslą. Lavonai sunaikinami – jie tiesiog amžiams dingsta ugnikalnio krateryje. Būtent tuomet romano „Šuns archipelagas“ veikėjų gretas papildo dar vienas personažas – ciniškas komisaras, galintis gerti nenusigerdamas, sugebantis sukelti įtampą ir verčiantis aplinkinius elgtis pagal jo numatytus scenarijus. Ugnikalnis, be abejo, žmonių valiai nepaklūsta – jis griaudi, leidžia kvapus, ir, lyg ruošdamasis kerštui, verčia drebėti daiktus ir žmones. Visiškai aišku, kad Philippe Claudelis niūrią „Šuns archipelago“ istoriją rašė atsižvelgdamas šviežias Europos ir pasaulio realijas, susijusias su pabėgėlių krize, skleisdamas akivaizdžią idėją – kai pelno troškimas, godumas ir ekonominiai projektai persveria etines vertybes, moralumą ir žmogaus reputaciją, išstumtieji iš savo įprastos aplinkos, bėgantys nuo mirties ir kenčiantys, bandantys surasti naują, dažnai – priešišką žemę, žmonės yra pasmerkti pražūčiai.

Vos pasirodęs debiutinis rašytojos Kiran Millwood Hargrave romanas „Malonės“ tapo bestseleriu ir bus išleistas penkiolikoje šalių. Istorija pasakoja apie atšiaurią Norvegijos salą, kurioje 1617-tais metais žuvo beveik visi vyrai. Likimą drąsiai pasitikusios moterys netrukus susidūrė su dar vienu iššūkių – raganų medžiokle. Knyga remiasi tikrais istoriniais įvykiais nutikusiais Vardės saloje. Šiaurinės Norvegijos sala visada turėjo atremti atšiaurios gamtos iššūkius. Tačiau niekas nesitikėjo, kad 1617-tais metais kilusi audra nusineš beveik visų vyrų gyvybę. Marenai Magnusdoter vos dvidešimt metų, o ji jau prarado tėvą, brolį bei mylimąjį. Salos moterys nepasiduoda ir bando išgyventi pačios. Jos įgunda žvejoti ir sugeba gyventi savarankiškai, bet dar nenujaučia, kad prie salos artėja naujas priešas. Gavęs karaliaus įsakymą į Vardę keliauja komisaras Absalomas Kornetas. Dievobaimingas vyras yra patyręs raganų teisėjas, visur matantis tik šventvagišką blogį. Jo žmona Ursa yra tikra sutuoktinio priešingybė ir žavisi savarankiškomis bei stipriomis salos moterimis. Pagrindinės romano „Malonės“ veikėjos yra daug netekusi Marena ir jaunutė, nepatyrusi Ursa. Nepaisant to, kad moterys yra kilusios iš skirtingų visuomenės sluoksnių, jos netrunka susidraugauti ir viena kitos kompanijoje randa paguodą. Tačiau visas kaimas yra įbaugintas fanatiškai nusiteikusio Absalomo Korneto. Jo nepaprastai bijo ir žmona. Romane „Malonė“ skaitytoją užvaldo niūri aplinka ir slogi nuotaika. Įvertinus, kad knyga remiasi tikrais įvykiais, skaityti apie raganų teismus ir žiaurumą, gali būti sunku, tačiau autorės tekstas nepaprastai gražus ir bauginančiai įtaigiai atkūrė to meto atmosferą. Autorės aprašomi peizažai, drabužiai, maistas, architektūra yra puikiai ištyrinėti ir įpinti į siužetą. 

Surasti mįslingų žmogžudysčių vykdytojus – nelengva užduotis net labiausiai patyrusiems detektyvams. O ką daryti, jei negyva ne tik žudiko auka, bet ir jis pats? Prabėgus pusantrų metų po „Skudurinės lėlės“ žmogžudysčių, britų detektyvų kūrėjas Daniel Cole sugrąžina skaitytojus į stulbinantį anos istorijos tęsinį – trilerį „Korikas“. Jau aštuoniolika mėnesių kaip detektyvė Emilė Bakster stengiasi užmiršti ankstesnės bylos aplinkybes ir sunkumus. ji priversta susitaikyti su savo kolegos ir bičiulio Viljamo Foko dingimu. Tačiau į atminties užkaborius nustumta praeitis primena apie save ir su nauja jėga užklumpa Emilę jai to visiškai nesitikint. Detektyvės pagalbos tikisi du iš JAV atvykę specialieji agentai. Susitikime ji susipažįsta su paslaptingos žmogžudystės Niujorke aplinkybėmis: ant Bruklino tilto rastas kabantis lavonas, ant jo krūtinės įrėžtas žodis JAUKAS. Negana to, jį nužudžiusio nusikaltėlio kūnas ištraukiamas iš upės, o jo krūtinę darko žodis LĖLĖ. Netrukus identiškas nusikaltimas sukrečia ir Londoną. Detektyvų akivaizdoje žūsta jaukas, o jį nužudžiusi lėlė atima sau gyvybę. Pamažu aiškėja ženklai, rodantys šių nusikaltimų ryšį su Skudurinės lėlės istorija. Nusikaltimų daugėja abipus Atlanto, o detektyvų komandai reikia iš atskirų šukių bandyti sudėti nuoseklų vaizdą. Bakster priversta pamiršti praeitį, susiimti ir pradėti viską iš naujo – dabar svarbiausia sustabdyti dar vieną nusikaltėlį. Ką vilioja JAUKAS? Kas tampa LĖLĖMIS? Ir kas tampo šias marionetes už virvučių?

Žmogiškoji karo po karo pusė. Ištisos pokario kartos paveikslas. Šiame istoriniame tyrime "Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose" istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe. Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių moterų gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija apie bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę. 

Estų rašytojo Jaano Krosso keturių romanų cikle „Tarp trijų marų“ sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, Livonijos kronikos autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536–1600) gyvenimas. Knygoje „Lyno akrobatas“ sudėti du – pirmas ir antras – tetralogijos romanai. Jaanui Krossui „Tarp trijų marų“ ciklo idėja gimė maždaug septintame dešimtmetyje (pirmasis romanas išleistas 1970-ais metais) – pirmiausia kaip filmo scenarijus (galiausiai virtęs televizijos serialu). Visi keturi tomai buvo išleisti iki 1980-ų metų ir tapo žinomiausiu rašytojo kūriniu. Veiksmas romane „Tarp trijų marų“ vyksta Livonijos karo metu ir iki jam prasidedant. Karas tęsėsi nuo 1550 iki 1580 metų teritorijose, kurios dabar yra šiuolaikinės Estija ir Latvija, o XVI amžiuje buvo valdomos Danijos, Švedijos, Rusijos ir Abiejų Tautų respublikos. Pagrindiniu romano herojumi pasirinktas, kaip beveik visuomet savo kūryboje elgiasi Jaanas Krossas, realiai egzistavęs žmogus, Baltazaras Rusovas, parašęs Livonijos kroniką. Autorius aprašo plotines machinacijas ir estų valstiečių, begimstančios tautos, situaciją, kurią dar labiau komplikuoja šalį viena po kitos užpuolusios trys maro epidemijos. Pagrindinis herojus žingsnis po žingsnio tampa daniškojo Talino elito dalimi. Žinoma, romane istoriniai faktai yra literatūriškai interpretuojami – nėra jokių įrodymų, kad realusis Baltazaras Rusovas buvo kilęs iš estų, nors būtent jo kilmė yra pagrindinė romano siužeto ašis. Jaanas Krossas romane „Tarp trijų marų“ darė ir daugiau sąmoningų istorinių iškraipymų. Pavyzdžiui, jis susiejo Rusovą su 1560-ų metų valstiečių maištu, nors tikrovėje būsimas kronikos rašytojas tuomet mokėsi Vokietijoje. Bet į šiuos akcentų perdėliojimus šiandien jau niekas nebekreipia dėmesio ir romanas parodė tikrąją stipraus literatūrinio pasakojimą jėgą – Estijoje visi sutinka, kad Livonijos kronikos autorius buvo estas. Tetralogijos pirmasis romanas "Lyno akrobatas" pradedamas įspūdinga scena - smalsus berniūkštis Baltazaras, arba Palas, kaip jį vadina aplinkiniai, nepaklusęs mokytojui įsilipa į bažnyčios varpinę ir apstulbęs stebi paslaptinguosius lyno šokėjus, ore išdarinėjančius neįtikėtinus dalykus. Taip prasideda didžio Livonijos metraštininko Baltazaro Rusovo gyvenimo istorija. Kuklių valstietiškų šaknų jaunuolis – tarsi netašytas deimantas: padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, išmintingas, aštraus proto ir gabus mokslams, ypač kalboms. Įvaldęs vokiečių ir lotynų, jis suvokia galįs padėti saviškiams estų valstiečiams ir atsidūręs tinkamu laiku, tinkamoj vietoj – pasitarnauti įtakingiems vokiečių didikams, gal net karaliams. Virš Livonijos kaupiantis karo nuojautoms, plaukiančioms iš Rusijos, Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos, atsargiai laviruodamas, Baltazaras ima kopti slidžiomis visuomenės pakopomis. Tačiau niekada neužmiršta savo tikrųjų šaknų ir neišsižada žmogiškų ir kūniškų aistrų.

Šiurpus ir lediniu šalčiu alsuojantis danų autorės Katrine Engberg detektyvas „Kruvinasis Mėnulis“ ir vėl suves skaitytojus su tyrėjais Jepe Kiorneriu ir Anete Verner. Tai yra antrasis serijos „Kopenhagos bylos“ romanas. Pirmą kartą šią tyrėjų porą sutikome knygoje „Sėjikas“. Žvarbią žiemos naktį Kopenhagos gatvėje randamas miręs žmogus. Policijos detektyvai Jepė Kiorneris ir Anetė Verner iš pradžių galvoja, kad mėnulio šviesoje guli sušalęs benamis. Deja, jiems tenka pakeisti tyrimo kryptį, nes greitai paaiškėja, kad rastas kūnas yra garsaus dizainerio Alfo Bartoldio, turėjusio dalyvauti prašmatniame vakarėlyje. Mirties priežastis tikrai nebuvo šaltis. Negailestingai nužudyto vyro mirtis pradeda virtinę vienas kitą vejančių įvykių. Į šį sūkurį su entuziazmu neria policijos tyrėjai. Japė ką tik grįžo iš atostogų saulėtoje Australijoje, tad kupinas jėgų ir tikisi greitai išnarplioti nusikaltimą. Deja, energija greitai baigiasi, kuomet aiškėja naujos detalės – paskutinis žmogus matytas kartu su mados įžymybe, buvo geriausias tyrėjo Japės Kiornerio draugas aktorius Johansenas. Japė verčiamas nusišalinti nuo bylos, o jo draugo niekas negali surasti. Detektyvas nusprendžia savais keliais išsiaiškinti ar Johansenas bėga nuo teisėsaugos, ar nuo mirties, ar apskritai jis dar gyvas? „Kruvinasis Mėnulis“ visiškai pateisina skandinaviškų detektyvų vardą – knyga tamsi, šiurpi, nuolat jaučiama kaustanti įtampa, o autorė sukūrė neįtikėtinai stiprius veikėjus. „Kruvinasis Mėnulis“ jau tapo nr. 1 bestseleriu Danijoje ir bus išleistas dvidešimt keturiose šalyse.

Belinda Bauer su savo knyga „Kirtis“ tapo sensacija – kūrinys 2018-tais metais buvo įtrauktas į ilgąjį „Man Booker“ premijos sąrašą, o kriminaliniai trileriai tarp nominantų patenka labai labai retai. Belinda Bauer nuaudė tamsią, niūrios atmosferos kriminalinę istoriją, kuri ir gąsdina, ir paliečia širdį. Vieną karštą 1998-ųjų metų dieną greitkelyje sugenda šeimos automobilis. Besilaukianti mama neturi kitos išeities ir yra priversta eiti ieškoti pagalbos. Mašinoje palieka tris mažamečius vaikus. Pažadėjusi greitai grįžti ji paskiria vienuolikmetį Džeką atsakingu ir liepia nesitraukti nuo automobilio bei saugoti dvi jaunesnes sesutes. Valandos bėga, karštis neslūgsta, vaikams darosi ir nuobodu, ir neramu. Galiausiai Džekas apsisprendžia eiti ieškoti mamos, kuri taip ir negrįžo. Ir negrįš, o vaikų gyvenimas pasikeis amžiams. Po kurio laiko policija aptinka moters kūną. Visai šalia palikto automobilio. Kas ir kodėl ją nužudė? Prabėga trys metai. Šeimos tėvas panyra į depresiją ir negali pasirūpinti savo vaikais. Vieną dieną jis išeina į parduotuvę ir negrįžta. Džekas ir vėl tampa atsakingu už sesutes. Jis sugeba apgauti socialines tarnybas bei kaimynus, kad gyvena kartu su labai daug dirbančiu tėvu. Paauglys pats prisiima atsakomybę už šeimą. Tam, kad išgyventų jis daro viską, net pradeda vagiliauti iš kitų namų. Berniukas vagia ne tik daiktus. Jis į save siurbia ir kitų žmonių gyvenimus, kas kartą svetimuose namuose su liūdesiu apžiūrinėja šeimų nuotraukas, guli vaikų lovose ir svajoja apie kitokį gyvenimą, kurį atėmė mamos žudikas. Vieną dieną įsibrovęs į svetimus namus vaikinas randa peilį. Jis yra jis įsitikinęs – šiuo peiliu buvo nužudyta jo mama. „Kirtis“ – daugialypis, stilingas ir intelektualus romanas apie tai kaip mes išgyvename traumas. Jį parašyti įkvėpė tikra kriminalinė istorija.

Bendraautorių Sauliaus Jovaišo ir Valerijos Buzėnienės knyga „Misija talentai: kaip atrinkti, pritraukti ir išlaikyti geriausius“ skirta įmonių vadovams, kurie siekia ne tik atrasti, pritraukti, bet ir išlaikyti geriausius talentus darbo rinkoje. Knygos autoriai nežada auksinių taisyklių, kurios pasiteisins visu šimtu procentų ir padės iš karto atrasti talentus bei savo įmonėje juos įdarbinti amžiams. Taip pat leidinio rengėjai neduoda garantijų, kad visi aptarti dalykai būtinai suveiks ir jums. Tačiau jie turi daugybę realios patirties darbuotojų atrankų rinkoje, todėl drąsiai dalijasi įsitikinimu, kad teisingai sustyguota personalo paieškos sistema su pavieniais nepavykusiais atvejais yra daug geresnė, nei aklas šaudymas be krypties. „Misija talentai: kaip atrinkti, pritraukti ir išlaikyti geriausius“ yra skirta tiems, kurie nepalieka visko likimo valiai, bet puoselėja dideles ambicijas į savo verslą pritraukti talentus, su jais bendradarbiauti ir darbinius santykius puoselėti taip, kad pastangos atneštų didžiausią investicinę grąžą. Saulius Jovaišas ir Valerija Buzėnienė rengdami knygą kalbino sėkmingai dirbančias Lietuvos kompanijas. Leidinyje pateikė realių įmonių pavyzdžių. Knygoje aptariamos tokių kompanijų kaip SAP, „Zalando“, „Rimi“, „Lidl“, „Swedbank“, „Danske Bank“, „Bentley Systems“ pasiteisinusios darbuotojų pritraukimo strategijos. „Misija talentai: kaip atrinkti, pritraukti ir išlaikyti geriausius“ apima platų spektrą temų. Autoriai pradeda nuo bendros darbuotojų pritraukimo žaidimų aikštelės. Įvadiniuose skyriuose pasakojama, kaip evoliucionavo personalo atranka. Nebeužtenka įdėti skelbimą šeštadienio laikraštyje ir iš visų gautų CV išsirinkti geriausią. Laikraščius pakeitė internetas, o skelbimas įdėtas į darbo paieškos portalą ryte, vakare jau būna nustumtas į dešimtą puslapį. Tikėtina, kad geriausias kandidatas jo net neperskaitys. Greito gyvenimo amžiuje darbuotojai nebesivargina skaityti ilgų darbo pasiūlymų tekstų. Tačiau atsirado ir daugiau būtų surasti savo talentą. Saulius Jovaišas ir Valerija Buzėnienė dalijasi patarimais apie darbuotojo paieškos planavimą ir vietas, kur jų dairytis. Tęsia pasakodami apie patį atrankos organizavimą, įvertinimą bei galutinį pasiūlymo pateikimą. Procesas nesibaigia suradus darbuotoją. Kiti etapai – įvedimas į darbo vietą bei išlaikymas. Knygos gale pateikti naudingi priedai padės pasiruošti geram interviu su darbuotoju.

„Peilis“ yra dvyliktas norvegų rašytojo Jo Nesbø romanas iš detektyvui Hariui Hūlė skirtos serijos. Gausūs šios serijos gerbėjai, atsivertę pirmuosius knygos puslapius, su palengvėjimu atsidus – neįprastai pozityvus Hario Hūlės gyvenimo etapas baigėsi, jis vėl geria, ir vėl viskas blogai bei blogėja. Osle įvykdyta žiauri žmogžudystė. Šioje byloje Hario Hūlės vaidmuo ne visai įprastas – jis ne vadovauja tyrimui, o tampa vienu iš įtariamųjų. Pats jis nieko aiškaus papasakoti negali, nes pergyvena ne pačius geriausius laikus ir kelių pastarųjų dienų įvykiai visiškai pradingo iš detektyvo atminties. Tiesa, žmogžudystės laikui Haris Hūlė turi alibi, bet vienas atsitiktinai rastas daiktas bute priverčia jį tuo suabejoti. Romano „Peilis“ herojus beveik įsitikinęs savo kaltumu ir pradeda asmeninį tyrimą, kuris vyksta ir išorėje, ir paties Hario Hūlės asmenybės kertėse. Kiekvieną kartą pradedant skaityti naują Jo Nesbø romaną „Peilis“ kyla klausimas – kodėl jie tokie populiarūs, noriai atverčiami ir su gailesčiu užverčiami? Atsakymų yra ne vienas. Pavyzdžiui, toks – skaitytojai mato, kad būtent skandinaviškame šaltyje klasikinis detektyvas sugebėjo išsilaikyti beveik nepakitęs. Juose, taip pat ir Jo Nesbø romane „Peilis“, nusikaltymas padaromas sąlyginai uždaroje erdvėje, kurioje tėra ribotas įtariamųjų skaičius. Skaitytojas nuo pat pradžių susipažįsta su visu galimų nusikaltėlių sąrašu ir turi galimybę, kartu su sekliu – dalyvauti bylos tyrime. Seklys apklausia įtariamuosius, daro vieną klaidingą sprendimą, vėliau – kitą, seklys ir skaitytojas nusiramina, tuomet nusikaltėlis padaro savo ėjimą, viskas vėl atgyja, gimsta naujos versijos, daromos naujos klaidos. „Peilis“ yra būtent toks, klasikinis. Romano skaitytojui nuo pirmų puslapių aišku, kad auka nėra atsitiktinio įsilaužimo rezultatas. Ir štai Haris Hūlė, kartu su skaitytoju, pradeda pinti savo versijas, o klastingas Jo Nesbø – jiems trukdyti. Visa tai suteikia, be abejo, didžiulį skaitymo malonumą.

Min Jin Lee bestseleris „Pačinko“ lyginamas su Ch. Dikenso ar L. Tolstojaus kūryba. Įtaigiai papasakota į Japoniją emigravusių korėjiečių istorija turi visas geram romanui reikalingas savybes – tai epas apie šeimą, meilę, atsidavimą. Kartu užduodami klausimai, ką reiškia būti tautos dalimi, ar įmanoma atsikratyti skausmingų šeimos ryšių. „Pačinko“ veiksmas mus nukelia į dvidešimto amžiaus pradžios Korėją. Jaunutė luošo žvejo duktė Sundža sutinka turtingą vyrą, kuris saldžiais žodžiais apžavi naivią merginą. Netrukus Sundža pasijunta besilaukianti vaikelio, o žadėtas nuostabus pasaulis byra į šipulius, kuomet paaiškėja, kad mylimasis yra vedęs trijų vaikų tėvas. Sundža negali įsivaizduoti savo gyvenimo su kitą žmoną turinčiu žmogumi, todėl atsisako likti jo meiluže. Siekdama išvengti šeimai užtrauktos gėdos, ji priima švelnaus, prastos sveikatos dvasininko Isako vedybų pasiūlymą ir naujoji šeima iškeliauja gyventi į Japoniją. Svetimoje šalyje neturtingiems bei vietinių diskriminuojamiems imigrantams teks grumtis už savo būvį bei santykius. Jaunos merginos sprendimas atstumti galingą vaiko tėvą ir palikti gimtuosius namus pradeda dramatišką šeimos sagą, kuri tęsis per kelias kartas. Knygoje nagrinėjami šeimos, vertybių, tapatybės klausimai. „Pačinko“ yra meilės, pasiaukojimo, didelių užmojų istorija. Skaitytojo kelionė nusidrieks per triukšmingus gatvės turgus, geriausių Japonijos universitetų auditorijas, nusikalstamo pasaulio užkaborius, bei nelegalius “pačinko” salonus. Min Jin Lee sukūrė sudėtingus, aistringus personažus: stiprios, užsispyrusios moterys, atsidavusios seserys ir sūnūs, moralinės krizės sukrėsti tėvai - visiems teks išgyventi ir klestėti sunkiais istoriniais laikais. Saga nusidriekia per keturias šeimos kartas paliesdama svarbiausius amžiaus istorinius įvykius. Išsamus pasakojimas suteiks naujų žinių mažai žinantiems Japonų ir Korėjos istoriją. Min Jin Lee „Pačinko“ yra pasaulinis bestseleris patekęs į dešimties geriausių 2017-tųjų „New York Times’s“ knygų topą. Autorė išgarsėjo savo pirmąją knyga „Free Food for Millionaires“, kuri taip pat puikavosi visuose įmanomuose bestselerių sąrašuose.

Amerikiečių autorė Mary Beth Keane romane „Šiltinė“ pasakoja apie apie tikrą istorinę asmenybę Mary Mallon. Ši moteris tapo pirmąją žinoma besimptome ligos nešiotoja. Daugybę žmonių užkrėtusi virėja žiniasklaidos buvo praminta Šiltinės Mere (angl. Typhoid Mary). Vėliau šiuo vardu imti vadinti visi besimptomiai ligos platintojai. Mary Mallon buvo drąsi ir nuoširdi airių imigrantė. Beturtė mergina viena atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, dirbo juodžiausius darbus ir atrado aistrą maisto gamybai. Mary pradėjo dirbti virėja turtingose amerikiečių šeimose. Kiekvieną kartą žmonės, kuriems ji gamindavo maistą, susirgdavo. Ištisos šeimos. Ši situacija vis kartojosi ir kartojosi. Vienas Mary Mallon šeimininkas, bijodamas „skurdžių“ ligos, pasikvietė šiltinės specialistą ir paprašė surasti užkrato židinį. Šis ištyrė vandenį, maistą ir galiausiai priėjo išvados, kad užkratą gali platinti namų virėja. Pati Mary visada jautėsi sveika ir itin priešinosi tam, kad būtų paguldyta į ligoninę tyrimams. Visgi, galiausiai buvo nustatyta, kad moteris savyje nešiojasi Salmonella Typhi užkratą. Taip pat paaiškėjo, kad virėja nejautė būtinybės plauti rankų ir taip pražudė ne vieną šeimą. Žiniasklaida moterį praminė Šiltinės Mere, o valdžia nusprendė virėją izoliuoti saloje šalia Niujorko. Izoliuota moteris karantine praleido tris metus. Ji buvo paleista po to, kai pasižadėjo daugiau niekada negaminti maisto. Ir stengėsi. Tačiau visi kiti darbai buvo prasčiau apmokami, o meilė maisto gamybai nugalėjo. Pasikeitusi vardą Mary keliavo iš vienos šeimos į kitą, taip ir toliau sėdama mirtiną užkratą. Galiausiai moteris buvo vėl sugauta ir izoliuota. Šį kartą karantine ji buvo iki pat savo mirties. Romane „Šiltinė“ autorė Mary Mallon pavaizdavo kaip nepaprastai dramatišką, simpatišką, be kompromisų ir nepamirštamą veikėją. Rašytoja sukūrė puikų to meto Niujorko portretą, iškėlė problemas susijusias su pilietinėmis laisvėmis, darbo teise be klasiniu susiskirstymu. Ši knyga patiks visiems besidomintiems žymiomis asmenybėmis, medicina bei Niujorko istorija.

„Rudens skerdikas“ yra scenaristo Søreno Sveistrupo, legendinio danų serialo „Forbrydelsen“ kūrėjo, debiutinis romanas, turintis visus tipiškus (ir daugybės skaitytojų visame pasaulyje laukiamų) skandinaviško detektyvo bruožus: bendroji pasakojimo gija savyje turi tris siužetines linijas, pagrindiniai romano herojų charakteriai primena kitus šiaurietiškus inspektorius, komisarus ir šiaip tyrėjus, o dekoracijomis tampa niūri ir lietinga vėlyvo rudens Kopenhaga. Romano „Rudens skerdikas“ pasakojimas prasideda tuomet, kai policija randa moters lavoną su amputuota ranka ir šalia padėta figūrėle, padaryta iš dviejų kaštonų ir kelių degtukų. Du pagrindiniai veikėjai, jauna Kopenhagos policijos detektyvė Naia Thulin ir Europolo tyrėjas Markas Hesas, ką tik atleistas iš pareigų Hagoje bei neaiškioms pareigoms grįžęs į gimtąjį miestą. Abu kriminalistai yra įsitikinę, kad žudikas tik pradėjo savo kruviną veiklą ir mieste bus daugiau aukų. Sørenas Sveistrupas romano „Rudens skerdikas“ siužetą pina panaudodamas kelias intriguojančiai persipynusias pasakojimo linijas. Trečiąja pagrindine romano heroje tampa socialinių reikalų ministrė Rosa Hartung. Ministrė bando susidoroti su anksčiau įvykusia tragedija – praėjusiais metais buvo pagrobta jos dvylikametė dukra Kristinė. Po ilgo ir įtempto tyrimo policija demaskavo nusikaltėlį, kuris prisipažino pagrobęs ir nužudęs paauglę, deja, kūnas taip ir nebuvo atrastas. Bet kai ant kaštonų žmogeliuko atrandami Kristinės pirštų atspaudai, ministrei ir jos šeimai tenka vėl pasinerti į jau, atrodytų, ištirto nusikaltimo košmarą. Romane „Rudens skerdikas“ Søreno Sveistrupo lieka ištikimas savo nuostatai į siužetą įtraukti politinį ir socialinį matmenį (šitaip jis elgėsi ir kurdamas serialą „Forbrydelsen“). Romane visos pasakojimo gijos ir kontekstai galų gale labai įtikinimai ir įspūdingai susilieja, skaitytojui pateikiant tvirtą detektyvinį finalą, kuris tuo pačiu tampa ir paskata toliau sekti Søreno Sveistrupo kūrybą.

Ši Debi Gliori, vienos perkamiausių autorių, knyga "Kaip išmokyti drakonus Žemę tausoti" – nuostabus pasakojimas vaikams itin svarbia mums visiems tema. Paprastais žodžiais ir ryškiomis iliustracijomis autorė padeda suprasti, kokią įtaką daro besaikis vartojimas, ir kviečia atsakingai rūpintis savo aplinka bei vienas kitu. Jau ankstesnėse autorės knygose „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ bei „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“ pamėgtas lapiukas kartu su draugais moko šėlstančius ir be saiko Žemės resursus eikvojančius drakonus pradėti gerbti, mylėti mūsų planetą, ją tausoti ir visada apgalvoti savus norus. Nuo 2012 m. leidykla „Baltos lankos“ leidžia autorės bestselerį „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ apie amžiną mamos meilę – meilę be jokių išlygų ir bet kokiomis aplinkybėmis. O kitoje knygelėje „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“ autorė eiliuota kalba jau pažįstamų talentingai nupieštų veikėjų lūpomis (mamos lapės ir jos lapiuko) lydi mažylį į saugią ir jaukią miego karalystę.

Pagaliau vasara! Prisirpo vyšnios, po žolę bėgioja basi vaikai, o po trumpo, bet smarkaus lietaus netrukus vėl nušvinta saulė. Kaip ir kitose savo knygose, autorė pasakoja daugybę istorijų: apie Zuzanos gimtadienį parke, pradingusius pingvinus ar kiekviename puslapyje besislepiančią pelytę. Vokietijoje gimusi ir ten pat kurianti autorė Rotraut Susanne Berner pasaulyje išgarsėjo šios populiarios knygų serijos (Wimmelbuch) vaikams dėka. Šių knygų tiražas pasaulyje beveik siekia pusę milijono egzempliorių, išleista penkiolikoje šalių.

Aplinkosaugininkas Linas Jonauskas tiki, kad prie mūsų gamtos išsaugojimo galime prisidėti mokydami pačius jauniausius šalies gyventojus ir skatindami juos rūpintis aplinka. Būtent su tokiu tikslu ir sukurta spalvinga, linksma ir informatyvi knygelė „Kur ieškoti rudojo lokio ir kiti nutikimai gamtoje“. Interaktyvus gamtos gidas iliustruotas ryškiais, spalvingais ir akį traukiančiais Dovydo Čiuplio piešiniais. „Kur ieškoti rudojo lokio ir kiti nutikimai gamtoje“ – interaktyvi nuotykių knyga, kurią skaityti bus smagu tiek mažiausiems, tiek ir suaugusiems. Jiems taip pat teks sudalyvauti nuotykiuose. Vaikai atliks lavinamąsias užduotis ir taip pažins mus supančią aplinką, išmoks kūrybingai praleisti laisvalaikį. Linas Jonauskas mažylius įtrauks į filmo kūrimą, kvies auginti daržoves, aplankyti įdomias Lietuvos vietas, sukurti įspėjamuosius ženklus ir kitaip įdomiai leisti laiką visais metų laikais. Į bendrus nuotykius autorius įtraukia ir suaugusiuosius. Jų pagalbos prireiks interaktyvioms užduotims, pavyzdžiui, paukščių balsams įrašyti, gyvūnams fotografuoti, ar koordinates nustatyti. Čia tėveliai turės kuriam laikui vaikams paskolinti telefonus ar planšetinius kompiuterius. Mokytojai ir tėvai šioje knygoje galės pasisemti veiklos idėjų, mat autorius parengė keletą naujų, nematytų pažintinių kelionių maršrutų. Linas Jonauskas siūlo keliauti į Vilniuje esantį Belmontą, traukti į pajūrį, pasiplaukioti palei Kauną ar apžiūrėti Stelmužės ąžuolą. Ir tai tikrai dar ne visi siūlomi nuotykiai! Per įvairius įdomius faktus, užduotis bei pasakojimus Linas Jonauskas įtraukia vaikus į realių gamtosaugos problemų pažinimą bei sprendimą. Autorius kviečia į pavasarines talkas, apsilankyti gyvūnų prieglaudose, įspėja apie žolės deginimo pavojus, atkreipia dėmesį į nuodingus augalus, bei primena, kodėl negalima lipti ant plono ledo. Rašytojas pasakoja apie tai, kas sukelia didžiausią miestų užterštumą, apie įvairius gamtos pavojus, dalijasi patarimais, kaip galima pagerinti aplinką ir taip ugdo šalies naująją kartą pilietiškumo bei atsakingo elgesio. Po knygelės „Kur ieškoti rudojo lokio ir kiti nutikimai gamtoje“ puslapius mažuosius lydės pats Linas ir jo draugė pūstauodegė voverė Gilė. Iliustracijas gidui piešė Dovydas Čiuplys. Šis menininkas jau sukūrė daugybę knygų viršelių bei iliustracijų.