MICHNEVIČIUS Vaclovas – inžinierius architektas. Gimė 1862 m. Strebeikiuose (Jonavos r.) [naujausiais duomenimis - 1866 metų spalio 15 dieną Vaitkuškio dvare (Ukmergės r.)]. Michnevičiai turėjo heraldijos patvirtintą bajorystę. Giminę ženklino Lapės herbas.

1893 m. baigė Peterburgo civilinių inžinierių institutą, architektūrą bei tiltų ir kelių statybą.

1893 m. atvyko į Vilnių, dirbo miesto architekto ir inžinieriaus padėjėju. Šiose pareigose dirbo tik metus, bet ir per juos spėjo nemažai nuveikti: dirbo prie Vilniaus vandentiekio tvarkymo, gatvių tiesimo ir Vilijos pakrančių tvirtinimo, metalinio tilto per Vilnelę Antakalnyje statybos, remontavo miesto teatrą Rotušėje, Šv. Jokūbo, Šv. Teresės bažnyčias. Be šių darbų, savarankiškai statė keletą privačių namų, vilų, koplyčių ir antkapių Vilniaus bei Kauno gubernijose. 1895-1904 m. dirbo karinių strateginių kelių statybos komisijoje, prie plentų projektavimo ir statymo. Taip pat buvo Draudimo bendrovės prie Miesto Dūmos (kaip įkainavimo specialistas) narys. V. Michnevičių domino pažangios architektūros idėjos, paskatinusios dalyvauti pirmųjų gyvenamųjų namų kompleksų projektavime: Vilniaus žemės banko skelbtame individualių namų konkurse architektas laimėjo dvi pirmąsias premijas. 1902 m. Druskininkuose pastatė mineralinio vandens gydyklas su vandentiekio bokštu, kelis vasarnamius ir gyvenamus namus, remontavo keletą vilų bei „Kurzalio” viešbutį. 1904-1912 m. dirbo Vilniaus miesto architektu. Pirmas stambus darbas – prekybos salė buvusioje Javų turgavietėje (Pylimo g.), pastatyta 1904-1906 m. Jos metalų santvarų perdanga – vienintelis tokio tipo amžiaus pradžios konstrukcijų pavyzdys respublikoje. Taip pat suprojektavo mūrinius rūmus vaikų ligoninei Žvėryne, iš Lukiškių į Žvėryną perkėlė infekcinės ligoninės pastatus, pertvarkė žuvų turgų Malkų aikštėje. 1907-1912 m. rekonstravo miesto salę (dabartinę Filharmoniją), kuri buvo nukentėjusi gaisro metu. Nors perstatyti reikėjo tik vidų, architektas suprojektavo ir išorę, parengė kelis projekto variantus, pritaikydamas salę teatrui. Išlikę du miesto salės fasado projektai: vienas variantas atliktas pagal moderno (1907 m.), kitas – pagal originaliai interpretuotos neogotikos (1908 m.) stilių. Deja, brangiai kainuojančios išorės rekonstrukcijos miestas atsisakė. Suprojektavo teatro rūmus, profesinių bei mokslo draugijų namą su teatro bei koncertų sale. Šie projektai taip pat nebuvo įgyvendinti. V. Michnevičius aktyviai dalyvavo „Vilniaus namų statybos ir įrengimo draugijos”, gyvavusios 1909-1913 m., veikloje (parodose, konkursuose). Draugija skatino pažangius gyvenamosios statybos būdus, 1911 m. organizavo individualių namų projektų parodą, kuria remdamasi 1911-1913 m. statė vadinamąją „Montvilos koloniją” – namų kompleksą. 1912 m. paliko tarnybą ir kartu su A. Parčevskiu įkūrė projektavimo ir statybos biurą „Architektas” – vieną iš trijų stambiausių Vilniaus projektavimo ir statybos biurų XX a. pradžioje. Biuras projektavo bažnyčias, nuomojamus namus, vilas, kaimo pastatus, fabrikus ir t.t., vedė priežiūros rangos darbus. Su A. Parčevskiu sukūrė Lenkų teatro Poguliankoje projektą (1912-1913 m., dab. Basanavičiaus g. 13). Tai vienas reikšmingiausių architekto kūrinių Vilniuje. Be minėtų darbų, V. Michnevičius Vilniuje yra pastatęs apie 10 daugiabučių gyvenamųjų namų. Jo statytuose namuose, skirtingai nuo visuomeninių, vyrauja novatoriškos tuo laiku krypties – moderno – bruožai.

Prasidėjus I pasauliniam karui, 1915 m. V. Michnevičius, kaip Rusijos armijos karininkas (kelių inžinieriai jau besimokydami įgydavo laipsnius) buvo pašauktas į tarnybą prie karinių kelių statymo. 1918 m. grįžo į Lietuvą, bet nepasiliko Vilniuje, o persikėlė į Kauną. 1919-1925 m. dirbo Kelių ir plentų valdyboje vyresniuoju inžinieriumi. Tuo laiku statė Žemaičių (Kauno-Klaipėdos) plentą, nusitęsusį per visą Lietuvą, parašė knygą „Vieškeliai ir paprastieji keliai, jų taisymas ir laikymas” (1925 m.). 1925 m. pageidavo užimti Kauno miesto architekto pareigas, tačiau, neturėdamas įtakingos paramos, paskyrimo nesulaukė.

Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingą architekto suprojektuotų ir pastatytų bažnyčių skaičių: nuo 32 iki 72. Šiuo metu turimais duomenimis V. Michnevičiui galima priskirti 27 bažnyčias. Ankstyviausi projektai – XIX a. pabaigoje suprojektuotos vienbokštės halinės bažnyčios Ramygaloje (1898-1907 m.), Josvainiuose (1898-1903 m.), taip pat Ratnyčios, Nemunaičio bažnyčios pasižymi proporcijų išraiškingumu, preciziškomis detalėmis. Visos jos – neogotikinio stiliaus. Šią architekto kūrybos kryptį iliustruoja vėlesnė bažnyčia Žeimiuose (1906-1908 m.), kurios statybos darbuose pats aktyviai dalyvavo. Planas  - stačiakampis, tūris - halinis, bet netikėtą efektą vidaus erdvėje teikia galerijos, išorėje – aukšti ažūriniai frontonai, prie apsidos prišlieti cilindriniai laiptų bokšteliai, menantys gynybinius kulto pastatus. 1909 m. suprojektavo didžiulę bažnyčią Saltoniškių priemiestyje Vilniuje. Žinomos 6 bažnyčios prieš I pasaulinį karą suprojektuotos aplinkui Kaišiadoris: Vievio (1906 m.), Kaišiadorių (1908 m.), Kietaviškių (1910 m.), Žiežmarių (1909 m.), Gegužinės (1911 m.) ir galbūt Kernavės. Paskutinė bažnyčių projektų banga – tarp 1928-1933 m. Architektas ir toliau projektuoja neogotikinio stiliaus bažnyčias. Daugiau nei tris dešimtmečius V. Michnevičius buvo populiariausias Lietuvoje bažnyčių statytojas.

1918 m. su šeima apsistojo Strebeikiuose, rekonstravo dvarelį (išlikęs pastato brėžinys). Dirbdamas Plentų valdyboje nuomavo butą Kaune ir į Strebeikius grįždavo šventadieniais. 1936 m. būdamas 74 metų išėjo į pensiją. Apsigyvenęs Žeimiuose beveik iki pat 1940 m. vertėsi laisva architekto praktika. Kaune rekonstravo Bernardinų vienuolyno vakarinį korpusą, pastatė musulmonų mečetę (1931 m., kartu su inž. A. Netiksa), Kaišiadoryse – keletą namų.

Po karo, 1946 m. Michnevičių šeima buvo išblaškyta. V. Michnevičius tremties išvengė dėl tarnybos Plentų ministerijoje 1940 m. Kai kas iš Michnevičių dvarelio vertybių bei 2 tūkstančių knygų biblioteka pateko į Žeimių bažnyčią, daugybė architekto brėžinių, pastatų fotografijos, užrašai buvo sunaikinti.

Mirė 1947 m. sausio 14 d. Palaidotas Žeimių bažnyčios šventoriuje. Architekto Vaclovo Michnevičiaus atminimą ženklina bažnyčios lėšomis pastatytas antkapinis akmuo.

Bibliografija:

Michnevičius, Vaclovas. Vieškeliai ir paprastieji keliai, jų taisymas ir laikymas / Vaclovas Michnevičius. - Kaunas : Valstybės spaustuvė, 1925. - 80 p. : iliustr.

Šaltinis: Jonavos krašto žmonės. - Jonava : Linotipas, 2000. - P. 117-120.

Architektui Vaclovui Michnevičiui – 140

Norime pristatyti kraštietį inžinierių, architektą, bažnyčių projektuotoją Vaclovą Michnevičių. Daugeliui architektas žinomas kaip bažnyčių projektuotojas. Tačiau inžinierius rūpinosi ir įvairių techninio pobūdžio objektų statyba Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose. Vaclovas Michnevičius buvo neeilinis žmogus, suprojektavęs per 30 bažnyčių, tačiau gyvas buvęs neįvertintas, o ir po jo mirties, tarybiniais metais apie garsųjį bažnyčių statytoją mažai kas teužsiminė.

Enciklopediniuose leidiniuose, periodinėje spaudoje publikuotose straipsniuose yra nurodoma neteisinga V. Michnevičiaus gimimo data - 1862 metai. Šie gimimo metai yra užfiksuoti ir Žeimių bažnyčios mirimo knygoje, todėl buvo iškalti ir ant paminklo, pastatyto Žeimių bažnyčios šventoriuje, kur ilsisi architekto palaikai. Iš tikrųjų jis gimė 1866 m. Tai sužinome iš daktarės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės tyrinėjimų bei kraštiečių klubo „Žeimių ainiai” pirmininko Artūro Narkevičiaus sukauptos archyvinės medžiagos. N. Lukšionytė-Tolvaišienė, susipažinusi su Sankt Peterburgo archyve saugoma architekto asmens byla, tyrinėja architekto projektuotas bažnyčias bei nagrinėja jo gyvenimo ir kūrybos faktus. A. Narkevičius Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomojoje Vaitkuškio (dabar Pašilės) bažnyčios gimimo metrikų registravimo knygoje rado įrašą, patvirtinantį, kad V. Michnevičius gimė 1866 metų spalio 15 dieną Vaitkuškio dvare. Ilgą laiką buvo manyta, jog jis gimė Strebeikių dvarelyje (Jonavos rajone, Žeimių seniūnijoje). Iš Strebeikių dvarelio yra kilusi jo mama Aleksandra Svolkenaitė-Michnevičienė. Būsimasis architektas vaikystėje čia praleisdavo visas vasaras, o gyvenimo pabaigoje apsigyveno Strebeikiuose, kur ir mirė. Senų žmonių prisiminimuose yra sakoma, kad jis Strebeikius vadino savo gimtine.

V. Michnevičius, baigęs 7 klases Vilniaus realinėje mokykloje, 1888 m. įstojo į Sankt Peterburgo Civilinių inžinierių institutą – populiariausią šios srities aukštąją mokyklą Rusijos imperijoje. Per 5 metus baigė visą mokymosi kursą. 1893 m. atvyko į Vilnių, dirbo miesto architekto ir inžinieriaus padėjėju. Rūpinosi įvairių techninio pobūdžio objektų statyba Vilniuje: gatvių ir Neries krantinių, miesto vandentiekio ir artezinių šulinių tvarkymu. Teko projektuoti gyvenamuosius namus, infekcinės ligoninės pastatą Žvėryne, halės Javų turgavietėje pastatą. Jis darė projektus Žemės banko kolonijų namams bei privatiems gyvenamiesiems namams (daugiabučiams ir individualiems). 1907-1912 m. rekonstravo miesto salę (dabartinę Filharmoniją), kuri buvo nukentėjusi gaisro metu. V. Michnevičius aktyviai dalyvavo „Vilniaus namų statybos ir įrengimo draugijos”, gyvavusios 1909-1913 m., veikloje (parodose, konkursuose). Su A. Parčevskiu sukūrė Lenkų teatro Poguliankoje projektą (1912-1913 m., dab. Basanavičiaus g. 13). Tai vienas reikšmingiausių architekto kūrinių Vilniuje.

Kita V. Michnevičiaus kūrybos sritis – bažnyčios. Jų projektų sukūrė virš 30, didžioji dalis – įgyvendinta. Jo projektuotų bažnyčių yra pastatyta ir Baltarusijos teritorijoje: Ašmenoje, Derečine, Chožove, Vidžiuose, Vijoje. Tikrai žinoma ir daktarės N. Lukšionytės-Tolvaišienės tyrinėjimais yra patvirtinta, jog V. Michnevičius suprojektavo šias Lietuvoje esančias bažnyčias: Žeimių (Jonavos r.), Birštono, Žiežmarių (Kaišiadorių r.), Nemunaičio (Alytaus r.), Vievio, Gegužinės (Kaišiadorių r.), Raudondvario (Kauno r.), Perlojos (Varėnos r.), Vadžgirio (Jurbarko r.), Barzdų (Šakių r.), Kietaviškių (Elektrėnų r.). V. Michnevičius Vilniaus Saltoniškių priemiesčiui buvo suprojektavęs didingos architektūros Švč. M. Marijos bažnyčią (projektas parengtas 1906 m., nepilnai įgyvendintas). Pagal jo kartu su architektu Adolfu Netyksa parengtą projektą pastatyta Kauno musulmonų mečetė. V. Michnevičius rūpinosi ir bažnyčių restauracija, rekonstrukcija. Pagal jo projektą buvo rekonstruota Ukmergės, Jonavos (pristatyti bokštai), Juciūnų (Jonavos r.) bažnyčios. Pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės V. Michnevičius buvo sukūręs ir daugiau bažnyčių projektų, kurie liko neįgyvendinti. Tai: Ratnyčios (Druskininkų r.), Ramygalos (Panevėžio r.), Kaišiadorių, Daugų (Alytaus r.), Surviliškio (Kėdainių r.), Rodūnės (Varanavo r., Baltarusijoje), Kauno evangelikų–reformatų bažnyčių projektai. Daktarė ir toliau nagrinėja bažnyčių projektus, ieško dokumentinių įrodymų bažnyčių projektų autoriams nustatyti.

1915 m. Michnevičius kaip karininkas buvo pašauktas tarnauti Rusijos armijoje (tiesė kelius). Po karo į Vilnių negrįžo – perėmė Strebeikių dvarelį ir 1919 m. įsidarbino Kaune Kelių ir plentų valdyboje. 1925 m. nesėkmingai pretendavo į Kauno miesto architekto pareigas. Daug jėgų atidavė Lietuvai labai reikalingo Žemaičių plento tiesimui; parašė knygelę „Vieškeliai ir paprastieji keliai, jų taisymas ir laikymas” (1925). Dirbdamas Plentų valdyboje Kaune, nuomojo butą Ožeškienės g., o šventadieniais grįždavo į Strebeikius. Medinį dvaro namą buvo atnaujinęs stilizuodamas tradicines formas. 1936 m. išėjo į pensiją, paskutinius metus Strebeikiuose gyveno skurdžiai; sovietų valdžia nacionalizavo didžiąją dalį namo, įrengė čia mokyklą, rastus brėžinius ir užrašus sudegino. Michnevičius mirė 1947 m. sausio 14 dieną; palaidotas Žeimių bažnyčios šventoriuje.

Apžvelkime kaip kraštiečiai saugo garsiojo architekto V. Michnevičiaus atminimą.

Be jau minėtos dr. Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, kuri planuoja išleisti monografiją apie garsųjį bažnyčių statytoją, reikėtų paminėti Žeimių kunigą a.a. Eugenijų Jakubauską, kuris pirmasis Žeimiuose susidomėjo bažnyčios projektuotoju. Jis pradėjo rinkti medžiagą apie architektą ir parengė darbą „Inžinieriaus architekto Vaclovo Michnevičiaus biografija” (Žeimiai, 1975). Jo rūpesčiu Žeimių bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas paminklas architektui.

Vėliau Žeimių vidurinės mokyklos mokytoja Vincė–Stasė Pranienė rinko medžiagą ir parengė kraštotyrinį darbą, pristatantį Vaclovą Michnevičių. Ji 1997 m. suorganizavo konferenciją, skirtą architekto gimimo 135-sioms metinėms paminėti (pagal neteisingą gimimo datą).

Po minėto jubiliejaus atsirado dar vienas entuziastas. Tai Artūras Narkevičius, kuris pradėjo aktyviai domėtis architekto V. Michnevičiaus gyvenimu ir kūryba, ėmėsi darbų, siekiančių išsaugoti garbaus architekto atminimą. Jis rinko senų žmonių atsiminimus apie mūsų kraštietį, nustatė tą vietą, kur stovėjo V. Michnevičiaus dvarelis. Šioje vietoje 2002 m. įvykusio tradicinio seniūnijos renginio metu buvo pašventintas tautodailininko A. Narkevičiaus išdrožtas stogastulpis, skirtas architekto V. Michnevičiaus gimtinės atminimui įamžinti. Tų pačių metų rudenį Žeimiuose architekto Vaclovo Michnevičiaus vardu buvo pavadinta gatvė.

Malonu, kad architekto atminimas rūpi ne vien tik entuziastams. Žeimių seniūnas Faustas Pilipavičius rūpinasi, jog Žeimių parke (priešais bažnyčią) iškiltų architekto V. Michnevičiaus biustas. Jonavos rajono savivaldybės Taryba skyrė pinigų kilniam tikslui įgyvendinti. Šiuo metu vyksta paruošiamieji darbai: išlietas postamentas su pjedestalu, kuris bus apklijuotas granito plytelėmis, trinkelėmis bus ištiesti takai, ateityje seniūnas planuoja įrengti apšvietimą. Buvo norima tai padaryti 2006-aisiais metais, minint Žeimių bažnyčios 100-metį bei architekto 140-ąsias gimimo metines. Tačiau šį sumanymą įgyvendinti sutrukdė biusto autoriaus, kraštiečio skulptoriaus Konstantino Bogdano, liga.

Jonavos viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriuje veikė paroda „Atminimo vitražas bažnyčių statytojui”. Čia visi besidomintys gali išsamiau susipažinti su architekto gyvenimu, jo kūryba bei apie jį sukaupta medžiaga.

Rimantė Tarasevičienė,
Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyr. bibliografė

Straipsnis publikuotas:

Architektui Vaclovui Michnevičiui - 140 / Rimantė Tarasevičienė. - Portr. // Naujienos. - 2006, spal. 14, p. 3-4.

Architektui Vaclovui Michnevičiui - 140 / Rimantė Tarasevičienė. - Portr. // Tarp knygų. - 2007, Nr. 3, p. 41-42.

Galite skaityti internete:

Michnevičius Vaclovas

Vaclovas Michnevičius - Vikipedija

Atminimo vitražas bažnyčių statytojui

Žymūs kraštiečiai